0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

Apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuoliai

 
Publikuota: 2017-12-15

2017 metų rugsėjo 13 dieną Šolom Aleichemo gimnazijoje Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir garbės raštu apdovanoti Ignacy Bujel ir Katarzyna Bujel (po mirties)        

 

Katarzyna Bujel ir Ignacy Bujel
 
 

Feiga Dusiacka
 
2017 metų rugsėjo 13 dieną su oficialiu vizitu Lietuvoje viešėjęs Izraelio Valstybės Kneseto pirmininkas Yuli Yoel Edelstein kartu su Izraelio Valstybės ambasadoriumi Lietuvoje Amir Maimon Vilniaus Šolom Aleichemo ORT gimnazijoje surengtoje ceremonijoje Pasaulio Tautų Teisuoliams pagerbti įteikė Ignacy Bujel ir Katarzynos Bujel medalius ir garbės raštus jų dukroms Kristinai Kovalevskai ir Leokadijai Chaninovič.
 
Į Vilniaus Šolom Aleichemo ORT gimnazijoje susirinkusius svečius ir Pasaulio Tautų Teisuolių artimuosius kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė, J. E. arkivyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Izraelio Valstybės Kneseto pirmininkas Yuli Yoel Edelstein. Į iškilmingą apdovanojimų ceremoniją iš Prancūzijos atvyko ir išgelbėtosios Feigos Dusiackos dukros Ana ir Kotia Dobieckos.
 
Vilniaus geto kalinės Feigos Dusiackos išsigelbėjimo istorija: „1943 metų vasario 13 dieną Feiga (Fania) Dusiacka, gimusi 1919 metais Vilniuje, pakliuvo į Panerius vežamą Vilniaus geto mirtininkų grupę. Atvykus į Panerius, buvo pradėję temti, tad šaudoma buvo jau beveik sutemus, spaudė speigas. Feiga krito į duobę tarp nužudytų kruvinų kūnų, bet įvyko stebuklas – Feigos nesužeidė nė viena kulka. Policininkai tąkart nelipo į duobę pribaigti sužeistųjų. Žudikams pasišalinus, Feiga pro sušaudytų žmonių kūnus išsiropštė iš duobės. Apie tris kilometrus mergina brido mišku pusnimis, kol pasiekė Vaidotų gyvenvietę. Ten ji susirado pirkelę, kurioje su žmona Katarzyna ir penkiais vaikais gyveno Ignacy Bujel.
 
Feiga Dusiacka pažinojo Bujelius, nes jos tėvai Alteris ir Asnė Dusiackiai, prieškariu gyvenę Vilniuje, savo jaunesniuosius vaikus Henochą, Feigą ir Perlą per vasaros atostogas atveždavo į Vaidotus pas Bujelius.
 
Tą lemtingą 1943-iųjų vasario 13-osios naktį, kai Feiga pabeldė į Bujelių duris, Katarzyna Bujel iš karto ją atpažino, priglaudė, nuprausė, perrengė kitais drabužiais. Staiga pro langą ji pamatė du policininkus, kurie greičiausiai ieškojo žydų ir rengėsi įeiti į namą. Katarzyna liepė Feigai ir savo dukroms Leokadijai ir Kristinai lipti ant krosnies. Abi mergaitės atsigulė ant Feigos, užsitraukė antklodę ir apsimetė miegančios. Policininkai apieškojo visą namą. Kai priėjo prie krosnies, Katarzyna Bujel paprašė jų tyliau kalbėti, nes esą „miega vaikai“. Atitraukę užuolaidėlę, policininkai pamatė dviejų „miegančių“ mergaičių galvas. O Ignacy pakvietė policininkus pasivaišinti jo vyriausiosios dukters vestuvių proga, mat tą dieną, 1943-iųjų vasario 13-ąją Vaidotų bažnyčioje buvo įregistruota vyriausiosios Bujelių dukters Janinos santuoka. Galiausiai policininkai išėjo – Feiga vėl buvo stebuklingai išgelbėta. Kelias dienas Feiga Dusiacka slėpėsi pas Bujelius, paskui ji pasiprašė nuvežama į kitą vietą. Kažkiek laiko praleidusi pas partizanus, mergina grįžo į Vilniaus getą. Iš Vilniaus geto Feiga Dusiacka pakliuvo į Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėliau į nedidelę koncentracijos stovyklą netoli Poznanės, ten ji susipažino su savo būsimu vyru Zukenu Boruchu Dobieckiu.
 
Tą lemtingąją 1943-iųjų vasario 13-ąją Paneriuose buvo sušaudytos Feigos motina Asnė Dusiacka ir jaunesnioji sesuo Perla.
 
Iš Feigos Dusiackos šeimos Holokaustą pergyveno tik jos brolis Henochas Dusiackis. Su V. Anderso armija jis pasiekė Palestiną. Feigos sesers Gitos likimas nežinomas.
Feiga Dusiacka su savo vyru Zukenu Boruchu Dobieckiu po karo iki 1970 metų gyveno Lenkijoje, vėliau pora persikėlė į Švediją.
 
Feiga Dusiacka mirė 1998 metais Istade (Pietryčių Švedija), ji ir jos vyras palaidoti Malmės žydų kapinėse.

 

 2016 metų spalio 21 dieną Kauno Kazio Griniaus progimnazijoje apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuoliai Antanas ir Adelė Blažaičiai ir jų dukra Valentina (po mirties)

 

 

 

Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir garbės raštu apdovanojo kauniečių Blažaičių šeimą, kuri Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydama visai šeimai grėsusio mirtino pavojaus, gelbėjo nuo nacių genocido žydus. Antanas ir Adelė Blažaičiai ir jų dukra Valentina apdovanoti po mirties.
 
Izraelio Valstybės ambasada – Teisuolių apdovanojimo ceremonijos rengėja – šiai iškilmingai ceremonijai Kauno Kazio Griniaus progimnaziją pasirinko neatsitiktinai. Prezidentas Kazys Grinius ir jo žmona Kristina 2016 m. apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, apdovanojimas įteiktas artimiausiam Kazio Griniaus giminaičiui, gyvenančiam Lietuvoje, – Kauno Kazio Griniaus progimnazijos direktoriui Stanislovui Šimanauskui. Pasaulio Tautų Teisuolių Kazio Griniaus ir jo žmonos Kristinos atminimą puoselėja šios gimnazijos mokiniai ir mokytojai.
 

Rozos Finaitės gelbėjimo istorija 

 

Adelė Milvidaitė (vėliau Blažaitienė). Alytus, 1923 06 07
 
 

Antanas Blažaitis. Kalvarija, 1928 05 20 

 

 
Roza Finaitė, Blažaičių išgelbėta mergaitė. Kaunas, 1946-06-05
 
 
1934 m. kauniečiams Chavai ir Rafaeliui Finams gimė dukra Roza. Rafaelis Finas vertėsi prekyba, turėjo parduotuvę, šeima gyveno dideliame nuosavame name Vilijampolėje, vadinamojoje Slobodkėje. Roza augo supama tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, mat Rafaelis Finas buvo iš aštuonių vaikų šeimos, o Chava Finienė turėjo du brolius ir seserį, sutuoktinių broliai ir seserys irgi turėjo po kelis vaikus. Giminė buvo pasiturinti, religinga: visa didžiulė šeima švęsdavo visas žydų šventes. 1940-aisiais Chava ir Rafaelis susilaukė antros dukrelės. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, per žudynių akcijas Kauno gete beveik visa Finų šeima buvo sunaikinta. 1940 m. gimusi Finų dukrelė Kauno gete susirgo ir mirė. Per Holokaustą išliko tik trys šios giminės nariai: Chava ir Rafaelis Finai ir jų dukra Roza.
 
Per Vaikų akciją Roza su mama ir dar keliomis moterimis su vaikais spėjo pasislėpti Rozos tėvo įrengtoje slėptuvėje, tad jų nerado. Bet likusius gyvus vaikus reikėjo skubiai paslėpti, jų gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Rafaelis Finas suskubo savo dukrai Rozai ieškoti prieglobsčio, jis pasistengė pakliūti į varomų dirbti į miestą darbininkų brigadą. Kartą nuvažiavus atvežti geto gyventojams maisto produktų, vienas sandėlyje dirbęs nepažįstamas darbininkas lietuvis paklausė Rafaelio, kodėl jis toks liūdnas. Tai buvo Antanas Blažaitis. Rafaelis pasakė turintis dukrelę, bet nebegalintis jos laikyti gete. Blažaitis pasakė: atvežk ją man. Bet Rafaelis nenorėjo priimti tokio sprendimo, kol Blažaitis buvo nepasitaręs su žmona. Kitą dieną Rafaelis Finas susitiko su Adele Blažaitiene. Adelės atsakymas buvo toks pat: atvežk dukrytę. Taip Roza po maišais sunkvežimiu, vežiojusiu į getą duoną, buvo išgabenta į miestą. Sunkvežimis sustojo Šančiuose, ten jau laukė Adelė Blažaitienė. Adelė pasiėmė mergaitę ir vežimu parsivežė ją į savo namus Panemunėje. Roza tuomet beveik nekalbėjo lietuviškai, todėl su ja visą laiką būdavo penkiolikmetė Blažaičių dukra Valentina. Valentinai netgi teko metams sustabdyti mokslus mokykloje, nes su Roza tekdavo būti nuolat. Visiems pažįstamiems ir giminaičiams buvo sakoma, kad Roza esanti kurčnebylė giminaitė iš kaimo, kurią jie apsiėmę globoti.
 
Antano ir Adelės Blažaičių ir jų dukros Valentinos Blažaitytės (vėliau Liutikienė) globojama Roza laimingai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Likviduojant Kauno getą, Rafaelis ir Chava Finai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Abu Rozos tėvai išliko gyvi, grįžo į Kauną ir susirado išgelbėtą dukrą. Roza Finaitė (vėliau Strašunsky) baigė Kauno politechnikos institutą, ištekėjo ir 1972-aisiais su vyru ir penkiolikmete dukra ir aštuonerių metų sūnumi repatrijavo į Izraelį.
 
  
 
 
 
 


Mejeris Rotholcas su žmona ir dukromis
 
 
 
Dominykas ir Stanislava Mižutavičiai su dukra Stanislava Elenute
 
 

Išgelbėtosios Dinos Faktarovskienės šeima
 
 

Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon Šiaulių Gegužių progimnazijoje Pasaulio Tautų Teisuolių Dominyko ir Stanislavos Mižutavičių medalį ir Garbės raštą įteikė jų artimiausiam giminaičiui Mižutavičių anūkui Andriui Rakickui.

„Tomis tamsiomis dienomis Teisuoliai buvo saulės spindulys, žmoniškumo spingsulė. Tuomet, kai pasmerktiesiems buvo užtrenkiamos durys, jie atvėrė vilties ir gyvybės langą. Laikotarpiu, kai viešpatavo žiaurumo diktatas ir visuomenę kaustė bejėgiškumas, o neretai ir abuojumas, Teisuoliai praradusiesiems ištiesė šiltą vilties ranką. Jie gelbėjo kaimynus arba tiesiog bendrapiliečius žydus tuo metu, kai žydo gyvybė buvo bevertė“, – taip apie Pasaulio Tautų Teisuolius kalbėjo Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.
                                                     
Mižutavičių šeimos išgelbėta Dina Faktorovskienė liudija: „Dominykas Mižutavičius ir jo žmona Stasė mane ir mano pusseserę Sarą Vinikaitę (vėliau Sara Barit) slapstė Jonaičių kaime, Kėdainių rajone, rizikuodami gyvybe. Iki 1944 metų mes jų nė nepažinojome, bet jie neatsisakė mums padėti: jie be jokio atlygio išlaikė mus ir maitino. Be mūsų, jie dar slapstė pabėgusius iš nelaisvės rusų karius ir du pabėgėlius iš Lenkijos Mejerį Rotholcą ir Chaimą Mejerovičių. Esu širdingai dėkinga Mižutavičiams už man išgelbėtą gyvybę ir nepamiršiu to visą gyvenimą.“
 
Apie Dominykos ir Stasės Mižutavičių pasiaukojimą gelbstint žydus liudija ir Sara Vinikaitė-Barit bei buvęs Lenkijos pilietis Mejeris Rotholcas, prieškariu gyvenęs Čenstakavoje, kuriam kartu su vienu pažįstamu, taip pat pabėgėliu iš Lenkijos Chaimu Mejerovičiumi, prieškariu gyvenusiu Kelcuose, pavyko pabėgti iš Šiaulių geto prieš jo likvidaciją ir likusių gyvų kalinių deportaciją į koncentracijos stovyklas. 
 
Mejeris Rotholcas liudija: „Po kelių sunkių išmėginimų, kovodami dėl gyvybės, pavargę ir alkani atsidūrėme Jonaičių kaime, netoli Kėdainių. Šiame kaime mus priglaudė ir slėpė valstietis Dominykas Mižutavičius. Jo ir jo žmonos Stasės dėka mes likome gyvi ir pradėjome naują gyvenimą. 
 
smart foreash