0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

APDOVANOTI PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIAI

 
Publikuota: 2018-12-18


 

Liudovika ir Stanislovas Paluckai, Sulamita Nolienė ir Petriukas Pinchas, 1946 m

 

Prelatas Mykolas Karosas.jpg

 

 

 

 

L. ir S. Paluckų anūkai Gintaras, Rimantas ir Vidmantas (iš kairės pirmas, trečias ir ketvirtas)
su Izraelio valstybės ambasadoriumi Amir Maimon (antras iš kairės)

 

Liudovikos ir Stanislovo Paluckų išgelbėtas Pinchas Nolis

 

 

 

Stanislovas Paluckas (1901-1976)
Liudovika Paluckienė (1896-1977)
 
2018 m. gruodžio 18 d. Šeduvos gimnazijoje įvyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremonija, kurios metu medaliu ir garbės raštu apdovanoti Stanislovas ir Liudvika Paluckai (po mirties), II-ojo pasaulinio karo metais Šeduvoje išgelbėję Sulamitą Nolienę ir jos karo metu gimusį sūnų Pinchą. Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimus, skirtus S. ir L. Paluckams, įteikė nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, apdovanojimus priėmė Paluckų anūkai Gintautas, Rimantas ir Vidmantas Paluckai.
 
Į šią ceremoniją iš Izraelio atvyko išgelbėtas Sulamitos Nolienės sūnus architektas Pincho Nolio su dukra Simona, anūkėmis Tamar ir Ella. Jautrūs P. Nolis padėkos žodžiai sugraudino susirinkusiuosius. „Buvau žinomas kaip Petriukas Paluckas. Ji buvo mano Mamytė, Liudovika Paluckienė.“ – sakė jis.
 
Ceremonijoje pagerbtas ir Šeduvos kunigas Mykolas Karosas, kuris taip pat pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu. Jo dėka Sulamita, o vėliau ir gimęs jos sūnus Pinchas rado prieglobstį Stanislovo ir Liudovikos Paluckų sodyboje Šniukonių kaimo pakraštyje.
 
Prelato Mykolo Karoso, Šeduvos klebono, humaniškumas ir drąsa pasireiškė jau pirmaisiais hitlerinės okupacijos metais. Iš humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės straipsnio „Už garbę Lietuvos“ („Radviliškio kraštas“, 2015, Nr.1): „Nors visi žinojo, kokios bausmės grėsė už naujos valdžios įsakymų nepaisymą, žydų slėpimą ar bet kokios pagalbos jiems teikimą, prelatas Mykolas Karosas per pamaldas viešai įspėjo parapijiečius neprisidėti prie kaimynų žydų persekiojimo ir naikinimo.
 
Prelatas Mykolas Karosas su keliais bendraminčiais parapijiečiais ėmėsi rizikingos akcijos – išgelbėti iš geto kelias šeimas, motyvuodami jų nuopelnais Šeduvai ir Lietuvos valstybei ir kad tie, kurie kovėsi dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunkiausiu kraštui metu, negali būti nužudyti. Gydytojo Paturskio bei savanorių Nolio ir Kuperio šeimos buvo išlaisvintos.
 
1941 m. rugsėjo 16 d. oficialiai, viešai, laikydamasis visų apeigų, M. Karosas šešiems suaugusiems ir penkiems vaikams suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėvais tapo žinomi ir gerbiami miestelio asmenys. Tačiau neparėjus nė trims savaitėms, naujai iškepti krikščionys buvo suimti ir išvežti sušaudyti. Tik per laimingą atsitiktinumą vienintelei Sulamitai Nolienei pavyko išvengti mirties. Miestelyje likti buvo mirtinai pavojinga, o bėgti nuo mirties nebuvo pas ką. Ir vėl pagelbėjo humanistas Mykolas Karosas: jis kelias dienas slėpė S. Nolienę rūsyje už Šeduvos bažnyčios didžiojo altoriaus. Karštligiškai buvo ieškoma patikimo prieglobsčio. Vieta buvo rasta Stanislovo ir Liudovikos Paluckų ūkyje Šniukonių kaimo pakraštyje.“
 
Iš Remigijaus Oranto, Stanislovo ir Liudovikos Paluckų anūko, 2016-02-03 laiško muziejui: „Sulamitos Nolienės nebuvo namie, kai jos vyrą ir du sūnus išvežė policininkai. Tai sužinojusi ji nubėgo į policiją ir maldavo vežti ją pas šeimą. Policininkai pagrasino, kad nušaus ją ten pat, bet apsigalvojo, nes būtų buvę daug kraujo ir lavonas, tad liepė jai eiti iš ten. Tada Nolienė nubėgo pas prelatą Mykolą Karosą, kurį gerai pažinojo. M. Karosas moterį paslėpė bažnyčioje, rūsyje už didžiojo altoriaus. Ten ji išbuvo apie 3 dienas. Per pamaldas bažnyčioje prie mano senelių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų priėjo zakristijonas ir paprašė užeiti į kleboniją. Ten laukė prelatas M. Karosas. Jis paprašė paslėpti S. Nolienę, jo manymu, mano senelių sodyba tam reikalui buvo tinkama vieta. Taip S. Nolienė atsirado mano senelių namuose.“
 
Apie Mykolo Karoso pagalbą gelbėjant Sulamitą Nolienę paliudijo ir karo metais gimęs Nolienės sūnus, Izraelyje gyvenantis architektas Pinchas Nolis. G. Kirpičnikas, S. Nolienė ir Paluckų ūkyje gimęs Nolienei sūnus Pinchas Nolis karo pabaigos sulaukė, padedant žmonėms, kurie mirtino pavojaus akivaizdoje išdrįso prisiimti atsakomybę dėl kito žmogaus.
 
Ceremonijoje dalyvavęs Radviliškio rajono savivaldybės Meras Antanas Čepononis svarstė: „Kiek dar tokių istorijų nežinoma? Kaip mes elgtumėmės, jei atsidurtume pavojaus akivaizdoje? Ar galėtume didžiuotis savo pasirinkimu?“ Žinoma, tie, kas neatsidūrė pavojaus akivaizdoje, gali tik svarstyti galimus pasirinkimus, bet meras neabejojo, kad teisingumas ateina, nesvarbu, kiek laiko praeina.
 
Apie pasirinkimo laisvę pavojaus akivaizdoje kalbėjo ir ceremonijoje dalyvavęs Šeduvos klebonas Virginijus Kazaitis, kuris taip pat priminė visiems gerumo ir bendrystės prasmę. Būtent gerumas yra ta gija, kuri skatina bendrumą, jungia nebesančius ir susirinkusius čia, ceremonijoje, ir leidžia rasti gėrio sėklą tragiškų įvykių sūkuryje.
 
„Prieš II-ąjį pasaulinį karą Šeduvoje gyveno 916 žydų. Prasidėjus žydų tautos naikinimui, neliko beveik visų. Išsigelbėjo tik Sulamita ir mažasis Pinchas. Bet žydai iš Šeduvos niekur neiškeliavo. Jie vis dar čia, Šeduvoje. Apie juos byloja ženklai, pastatyti jų žudynių vietose.“ – kalbėjo Izraelio valstybės ambasadorius Amir Maimon.
 
Kol bus gyvi žmonių prisiminimai, atminties ženklai, tol tęsis ir bendrystė, padedanti ne tik prisiminti, bet ir tęsti ryšį tarp tų, kurie buvo, kurie yra ir kurie dar bus.
 
Informacija parengta VVGŽM Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus, Šeduvos žydų memorialinio fondo ir Radviviškio savivaldybės.
Fotografas Arūnas Baltėnas, ŠŽMF

 

 
smart foreash