0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

Mėnesio istorija

 
Publikuota: 2017-10-01

ALGIRDAS SAVICKIS (1917–1943)

 
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre 2017-ųjų vasario – gegužės mėnesiais buvo eksponuojama Savick(i)ų šeimos menininkų tapybos paroda „Kartos ir likimai“, skirta dailininko Algirdo Savickio 100-osioms gimimo metinėms. Tragiška jauno ir talentingo dailininko žūtis Kauno gete gelbstint žmoną Juliją iki širdies gelmių sukrėtė ir taip daug kančių patyrusius Kauno geto kalinius. Algirdą Savickį gerbė ir mylėjo visi, kas pažinojo, tad jo laidotuvėse Vilijampolės geto kapinėse dalyvavo daugybė geto žydų.
 
Algirdas Savickis gimė 1917 m. spalio 10 d. Kopenhagoje, Danijoje, Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio ir iš Peterburgo žydų kilusios medikės Idos Trakiner-Savickienės šeimoje. 1919 m. Jurgiui ir Idai Savickiams gimė antras sūnus – Augustinas. Prieškariu Jurgis ir Ida Savickiai išsiskyrė, Jurgis Savickis liko gyventi užsienyje, kur sukūrė antrą šeimą. Į Lietuvą jis nebegrįžo, o Ida Savickienė su sūnumi Augustinu atvyko į Kauną ir liko ten gyventi.
 
Vyresnysis Savickių sūnus Algirdas tuo metu jau studijavo: iš pradžių mokėsi Vokietijoje, vėliau studijavo anglų kalbą Šveicarijoje. Grįžęs pas motiną į Kauną 1938 m. Algirdas Savickis vedė žydę Juliją ir įsidukrino jos dukrelę Reginą. 1938–1940 m. Algirdas Savickis studijavo tapybą Kauno meno mokykloje, 1940 m. dirbo Kauno universitete. Lietuvą okupavus naciams, Augustinas Savickas spėjo pasitraukti į Rusiją, o jo motina ir brolis Algirdas su šeima atsidūrė Kauno gete. Giminės ir draugai įkalbinėjo Algirdą neiti į getą, bet jis nė nesvarstė galimybės palikti žmoną ir dukrą. Per Didžiąją akciją Algirdas ir Julija Savickiai pateko į „blogąją“ pusę. Pasmerktuosius varant į egzekucijos vietą, Algirdas Julijos dukrelę nešė ant rankų, o Julija puldinėjo prie sargybinių ir bandė įrodyti, kad jie lietuviai, rodė sargybiniams pasą, kuriame buvo parašyta, kad Algirdas Savickis – lietuvis. Galiausiai vienas sargybinis jų pasigailėjo ir leido slapta grįžti į getą. Dvokiančiame kanalizacijos vamzdyje sulaukę nakties, Savickiai parsigavo į getą.  
 
Po tos siaubingos akcijos Ida paskutinį kartą paprašė Algirdo pasitraukti iš geto, bet jis buvo neperkalbamas. Julija iš geto bėgti irgi negalėjo – maža dukra, sena motina, ligota sesuo, todėl moterys nusprendė pasilikti. Algirdas su kitais geto kaliniais eidavo į priverstinius darbus, kartais, nusisegęs geltonas žvaigždes, nueidavo pas gimines, į getą šeimai atnešdavo maisto, sužinodavo fronto naujienas. Vieną 1942-ųjų vasaros dieną, jam sugrįžus į getą iš dėdės namų Linksmadvaryje, sargybiniai Algirdą iškratė, atėmė maistą, pridaužė, suspardė ir paliko gulėti kraujo klane.
 
Tačiau nepataisoma tragedija įvyko 1943-ųjų spalio 1 dieną. Iš žmonos Julijos Savickienės prisiminimų: „Vyras galėjo likti laisvėje. Bet jis mane mylėjo ir nė kiek nesvyravo. Jis nuėjo kartu su manimi į getą, nors giminės ir pažįstami visaip atkalbinėjo, ir kartu su manimi gete kentė pažeminimus [...]. 1943-iųjų spalio pirmosios vakare mudu su Algirdu per geto daržus ėjome namo. Staiga mus sustabdė praeinantis geto sargybinis Kučinskas, pradėjo kamantinėti, kur ir ko einame. Algirdas kantriai aiškino jam, kad grįžtame iš darbo. Kučinskas pažiūrėjo man į veidą, kažką sumurmėjo ir, sugriebęs už rankos, ėmė tempti į šalį. Algirdas atlenkė jo ranką ir suriko man: „Bėk zigzagais ir atsivesk žmonių!“ Aš nubėgau neatgaudama kvapo. Kai išgirdau šūvį, maniau, kad šaudo į mane. Bet kai grįžau su kitais, mano Algirdas gulėjo kraujo klane, o žudikas rūkydamas stovėjo prie jo. Išspjaudamas nuorūką Kučinskas pasakė: „Eidamas iš sargybinės, pasakiau sau: šiandien turiu nušauti vieną žydą. Va, šitas ir pasipainiojo.“ Dvi valandas, kurios man virto dvejais metais, jis man neleido prieiti prie sužeistojo. Jis laukė, kol Algirdas nukraujuos...“ (A. Gumbaragis, „Pasakyk man dar vieną žodelį“ [Julijos Savickienės pasakojimas], Švyturys, 1963, Nr.8, p. 21).
 
Algirdo ir Augustino motina Ida Savickienė nuo 1944-ųjų pavasario slapstėsi pas gimines, tačiau, visai prie pat priartėjus frontui, neištvėrusi skaudžių netekčių palūžo ir nusižudė. Likviduojant Kauno getą, Julija Savickienė su dukrele Reginute pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Joms koncentracijos stovyklos siaubą padėjo ištverti tuo metu ten kalėjęs rašytojas Balys Sruoga.
  
Parengė muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja

VVGŽM, GS, f. 1, b. 480

 

 
smart foreash