0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

Rugsėjo mėnesio eksponatas

 
Publikuota: 2017-09-01

 

Vilniaus geto bibliotekos ir skaityklos bylos viršelis (1941 09 15 – 1942 09 15), VŽM 4474

 

Pastatas, pažymėtas šeštuoju numeriu Vilniaus Strašūno gatvės pradžioje (dabar – Žemaitijos g. 4), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių daugiakultūriame mieste. „Meficei Haskala“ bibliotekos, vėliau pervadintos 5-ąja viešąja valstybine Vilniaus miesto biblioteka, o nacių okupacijos metais – Vilniaus geto biblioteka, įkūrimas ir aktyvi veikla įnešė reikšmingą indėlį į Vilniaus ir jo gyventojų istorijos, kultūros ir tapatybės raidą. 

Rugsėjo 6 d. Ostlando Reicho komisaro Heinricho Loshe įsakymu per 40 tūkst. Vilniaus žydų buvo suvaryti į du senamiestyje įsteigtus getus – Didįjį ir Mažąjį, kuriuos skyrė Vokiečių gatvė. Jau kitą dieną Žydų tarybos (Judenrato) nurodymu patyrusiam bibliotekininkui iš Varšuvos Hermanui Krukui buvo pavesta įsikurti viename iš bibliotekos „Meficei Haskala“ kambarių ir pasirūpinti šia biblioteka, kuri buvo pavaldi Žydų tarybos Kultūros skyriui.
 
Jau rugsėjo 18 dieną savo dienoraštyje H. Krukas džiaugėsi, kad į biblioteką renkasi „<...> intelektualai, visi tie, kurie kaip nors susiję su kultūra, literatūra“, ir ji yra tapusi kultūros židiniu (KRUK, Herman. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944. Vilnius, 2004, p. 115). Bibliotekos poreikį rodė ir didėjantis nuo rugsėjo iki gruodžio į skaityklą užsiregistravusių skaitytojų skaičius. Gruodžio 25 d. H. Krukas rašė: „Pas mane ateina žmonės ir sako: „Baigiu išprotėti, nes nėra kur pasislėpti. Duok man darbo. Atsisakau bet kokio užmokesčio, noriu tik padėti tau.“ (KRUK, Herman. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944. Vilnius, 2004, p. 116) Visa tai parodo, kad biblioteka žydų bendruomenės nariams buvo ne mažiau svarbi ir socialiniu aspektu.
 
Bibliotekos pastate Krukas rašė geto dienoraštį, šiandien žinomą kaip „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“. Čia jis įkūrė statistikos tarnybą, geto archyvą, muziejų, adresų biurą, knygų parduotuvę, laikraščių kioską, knygrišyklą. Vilniaus geto mokslinis institutas, kuriam vadovavo pirmasis JIVO Vilniuje vadovas Zelikas Kalmanovičius, taip pat veikė bibliotekos pastate, kur keliuose kabinetuose žydai mokslininkai turėjo bent minimalias sąlygas tęsti ir viešai gete pristatyti savo tiriamuosius darbus. Literatų ir menininkų sąjungos, Istorijos draugijos ir kitų kultūrinių organizacijų renginiai dažnai vykdavo bibliotekos salėje. Apie renginių gausą liudija iki šių dienų Lietuvos centriniame valstybės archyve bei Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fonduose išlikusios į renginius kviečiančios afišos, renginių dalyvių rašyti prisiminimai.
 
Biblioteka buvo aktyviai susijusi ir su Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos, kuriai vadovavo Icikas Vitenbergas, veikla. Po pastatu esančiame rūsyje pasipriešinimo organizacijos nariai mokėsi naudotis ginklais, knygrišykloje buvo slepiami pogrindžio kovotojų į getą įnešti ginklai, skaitykloje slapčia svarstytas tolesnių veiksmų planas – sukilti gete ar trauktis pas partizanus. Bibliotekos rūsyje buvo įrengtos slėptuvės, kuriose buvo slepiamos JIVO ir Strašūno bibliotekos bei archyvo knygos, rankraščiai ir meno vertybės. Kieme geto kalinių pastangomis buvo įrengta geto sporto aikštelė, kurioje vykdavo įvairios varžybos ir turnyrai.
 
Žvelgiant per išlikusius aktyvią Vilniaus geto bibliotekos veiklą liudijančius dokumentus, matome, kad rugsėjo 22 d., paskutinę Vilniaus geto egzistavimo dieną, bibliotekoje buvo išduotos 47 knygos. Kitą dieną Vilniaus getas buvo likviduotas. Dauguma iš 10 tūkst. geto kalinių buvo išvežti į nacių priverstinio darbo ir koncentracijos stovyklas, netinkantys darbui buvo sušaudyti Paneriuose.
 
1944 m. liepą vykstant mūšiams dėl Vilniaus, geto bibliotekos kieme liepsnojo knygų, rastų vienoje slėptuvių, buvusių po bibliotekos pastatu. Ne viskas sudegė – išliko apie 2 tūkst. knygų iš M. Strašūno bibliotekos. Didžioji jų dalis dabar yra saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje.
 

Po karo tie, kurie net ir būdami gete bandė išsaugoti žydų kultūros likučius, vos sugrįžę į sugriautą Vilnių ėmė ieškoti išlikusių, paslėptų žydų kultūros vertybių ir pradėjo kalbėti apie muziejaus įkūrimą buvusioje Vilniaus geto bibliotekoje. Kaip prisiminė buvusi Vilniaus geto kalinė ir aktyvi geto pogrindžio kovotoja Rachilė Margolis, 1944 m. liepą pastatas stovėjo nusiaubtas, be langų, durų, nuo bombardavimo apgriautomis sienomis. Tačiau rašytojas Šmerelis Kačerginskis manė, kad „tokio pastato nedera perduoti kokiai nors įstaigai: istorinis kampelis pats savaime nuolat primena žydams apie tai, kas čia vyko“ (MARGOLIS, Rakhil’. Nachalo. In Evreiskii muzei. Vil’nyuse, p. 12).  Pats susijęs su aktyvia bibliotekoje vykdoma veikla, Š. Kačerginskis akcentavo pastatą esant unikalų dėl čia vykusios aktyvios veiklos, reikšmės bendruomenei, emocinio ryšio ir artumo. Karo metais geto kalinių vadinta Kultūros centru, pokariu išgyvenusiųjų Holokaustą – „mūsų Luvru“, ši vieta užėmė ypatingą vietą kolektyvinėje Vilniaus žydų atmintyje. 1944 m. lapkritį geto bibliotekos patalpose įkurto Žydų muziejaus idėja ir buvo vienas iš svarbiausių bandymų išsaugoti litvakų kultūros atmintį in situ. Š. Kačerginskio supratimu, muziejus turėjo tiesiogines sąsajas su atmintimi. Deja, sovietinė valdžia neįžvelgė muziejaus unikalumo, neįvertino jo veiklos svarbos, ir 1949 m. stalininės antisemitinės kampanijos įkarštyje Vilniaus žydų muziejų uždarė. Sukauptos kolekcijos ir eksponatai buvo išdalinti kitiems Lietuvos muziejams ir archyvams, o pastatas perduotas Kultūros ir švietimo įstaigų komitetui. Apie buvusią Vilniaus geto biblioteką bei buvusios bibliotekos patalpose įkurtą žydų muziejų – vienintelį tokį ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje – 40 metų buvo viešai nekalbama.

 
smart foreash