Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI

2011 09 15 ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIAUS ĮTEIKIMO CEREMONIJA
Išgelbėtos gyvybės - nepamainomas žmogiškumo įrodymas
LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoja Jadvygą Ambraziūnienę (Viščiūtę).

Ketvirtadienis rugsėjo 15 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 55 Lietuvos piliečius, Antrojo pasaulinio karo metais nuo nacių persekiojimo gelbėjusius žydus.
„Šie Lietuvos žmonės tomis siaubo ir neteisybės dienomis nepasidavė atėjūnų primestai neapykantos ir brutalumo politikai bei neprarado ryžto jai pasipriešinti. Jie verti didžiausios pagarbos ir dėkingumo. Mirčiai žvelgiant į akis, jie aukojosi, kad nekalti jų bendrapiliečiai išgyventų", - kalbėjo Prezidentė.
Nors dauguma gelbėtojų apdovanoti po mirties, šalies vadovė pabrėžė, kad jų iškilios asmenybės ir darbai amžinai išliks kilnumo pavyzdžiu mums visiems.

2011-09-15, Prezidentės spaudos tarnyba


LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir apdovanotoji žydų gelbėtoja Stasė ARAMINIENĖ (Rudėnaitė)

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir apdovanotoji žydų gelbėtoja Danutė Zosė KIJAUSKIENĖ (Busilaitė)

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir apdovanotoji žydų gelbėtoja Ona DAMANSKIENĖ (Urbonaitė) su vyru Broniumi Damansku ir anūku Sauliumi Damansku

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir apdovanotoji žydų gelbėtoja Galina MEŽANEC (Jankowska)

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir apdovanotoji žydų gelbėtoja Olimpija RUTIENĖ su dukra Olimpija Tarvydiene

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir apdovanotasis žydų gelbėtojas Alfonsas TUPIKAS.
  


Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“ 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Direktoriaus Marko Zingerio kalba:

Jūsų Ekselencija Prezidente, brangūs  gelbėtojai ir mielos jų šeimos, garbūs svečiai, gerb. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadore, Anne Elizabeth Dersey, gerb. vyskupe, J. Boruta,

Kai mano motina Paulina, Kauno 4 vid. mokyklos abiturientė, kalėjo Kauno gete ir būdavo ginkluotų sargybinių varoma pusbadė plauti langų, karo ligoninėje arba į oro uostą kasti tranšėjų, jos lietuvių kalbos mokytoja, akimirkai sutikta, jai siūlė pasislėpti savo namuose. Galimas dalykas, kad ir ši mokytoja dabar būtų tarp gelbėtojų, jeigu mano motina apsispręstų bėgti iš geto.

Bet mama atsisakė. Ji negalėjo mirčiai palikti tėvų ir brolio. Jie buvo apsisprendę žūti arba išgyventi drauge.

Buvo ir dar viena priežastis dėl kurios motina liko gete.

Ji nenorėjo kelti pavojaus žmogui jai pasiūliusiam prieglobstį.

Tačiau išgyvenusių holokaustą istorijos – kad ir turi bendrą vardiklį, kurio pavadinimas genocidas – yra tiek skirtingos, kiek tik gali būti nenuspėjamas gyvenimas tas šešias vasaras ir šešias žiemas trūkusią Europos istorijos naktį.

Šįkart Lietuva apdovanoja anuometinį studentiško amžiaus jaunuolį, kuris pats pateko į koncentracijos stovyklas dėl to, kad užstojo žydų tautybės moteris.

Taip pat ir kitą žmogų, kuris užtaręs moteris sumokėjo gyvybe Lukiškėse.

Dar kiti gelbėtojai sugebėjo išgelbėti naujagimę mergaitę ir jai surasti saugią pastogę.

Jų daug šių nepaprastų istorijų, kiekviena jų verta knygos arba filmo.

Žydų muziejaus siūlymu Lietuva jau apdovanojo apie 1100 savųjų Teisuolių, taigi Lietuvoje netrūksta asmenų, kurių poelgiai anuometinio brutalumo, rasizmo, antisemitizmo fone galėtų būti dorovingo ugdymo šaltinis. Juk šiais laikais daug kalbama apie tai, kad jaunimas mokyklose turi būti ne vien tik lavinamas, bet ir ugdomas.

Esu įsitikinęs, kiek bekalbėtume apie didvyrių veiksmus, mes vis dar nepakankamai naudojame jų pavyzdžius jaunimui auklėti. Lietuvoje, manau, nepakankamai aiškinama vaikams, kariškiams – Vakarų alianso kolektyviniams nariams – jaunimui, kad patriotizmas ne vien tik šurmuliavimas už savąją sporto komandą, bet ir tylus kaimyno gyvybės gelbėjimas rizikuojant savąja, tai sėmimasis sugebėjimo skirti gėrį nuo blogio iš Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių asmenų.

Ar nenupiginame patriotizmo, ar jo nepaverciame pigia populistinės politikos preke, kurią marginalai urmu tieks drauge su alumi masiniam rinkėjui politinių kampanijų metu?

Eilę metų tikėjausi, kad Onos Šimaitės arba Sofijos Binkienės ar kitų gelbėtojų vardu bus pavadintos įvairių šalies miestų mokyklos, gatvės ir aikštės. Džiugu, beje, kad Kelmėje jau turime Lietuvoje išgelbėto rašytojo Ichoko Mero, kadaise dovanojusio mums knygą „Ant ko laikosi pasaulis“,  aikštę. Prienuose, kiek žinau, yra gydytojo Brundzos, gete gelbėjusio žydaitę, vardo gatvė. Po karo Brundza  padėjo mano motinai gimdyti. Razultatas – prieš jus.

Aš tikiuosi, kad šiais, Holokausto memorialiniais metais, gelbėtojų ir iškilių Lietuvos žydų vardai suteiks prasmės daugeliui tokių vietų visoje Lietuvoje.

Nemaža prasmingų kultūros įvykių šiais ypatingais metais pademonstravo, kad gelbėtojų atminimo įamžinimas, tai nėra vien tik iškilmingas formalumas. Prie neeilinių šių metų renginių prisideda ir tradicinė ceremonija LR Prezidentūroje, neleidžiant išblukti Lietuvos gelbėtojų žmoniškumui, kuriam šiais laikais dėkingi už savo gyvybes Lietuvos ir įvairių kitų pasaulio šalių piliečiai.

Ačiū už dėmesį.
 
Telšių vyskupas Jonas Boruta ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Telšių vyskupo Jono Borutos kalba:

Ekselencija Prezidente, visi brangūs mūsų kraštui reikšmingo moraline ir dvasine prasme įvykio,  dalyviai, apdovanotieji!

Iš tikrųjų, visi apdovanotieji anais skaudžiais laikais negalvojo, kad bus apdovanojami už žydų gelbėjimą. Jie tai darė, nes taip vertė jų sąžinė, tikėjimas, moralinės nuostatos. Jie kitaip negalėjo pasielgti. Kunigo Vladislovo Taškūno testamente atsispindi jo požiūris: “Kai dėl mano laidotuvių, tai jos turi būti be jokios parodos, visai paprastutės: nedažytų lentų karstas tarp keturių žvakių ant „morų“, be katapolio. Jokio pamokslo bažnyčioje, nei kalbų prie kapo, jokio paminklo ant kapo, nes jei būčiau sau pastatęs paminklą, nors vieno žmogaus širdy, to neatstos joks akmens paminklas.“ Kunigas Vladislovas Taškūnas nuopelnų turėjo daug – jis buvo plačios širdies žmogus, vadovavosi bibliniu principu – mylėk savo artimą, kaip save patį, mylėk kiekvieną žmogų, kaip save, koks skirtingas jis nuo tavęs bebūtų.

Kunigas Vladislovas Taškūnas buvo baigęs kunigų seminariją Kaune. XX amžiaus pradžioje dirbo Amerikoje, redagavo lietuviams laikraštį Darbininkas, leistą Niujorke, Brukline, 3-jo dešimtmečio pabaigoje grįžo į laisvą Lietuvą, dirbo nedidelėje Vėžaičių parapijoje, vėliau Alsėdžių parapijoje. Jis išsiskyrė humanistine dvasia, vienodai visus mylėjo ir brangino – jam nebuvo svarbu ar katalikas lietuvis, ar žydas judėjų tikėjimo, ar kitos tautybės, ar religijos žmogus. O kai atėjo sunkiųjų išbandymų metai, 1941 m. liepos mėnesį žydų gaudymas, prieš tai vykusios Rainių žudynės – jis drąsiai ir viešai pasisakė prieš šitą neteisybę ir, kiek galėjo tiek gelbėjo bei organizavo žmonių gelbėjimą kartu su Telšių vyskupais, ypač su vyskupu Vincentu Borisevičiumi. 1941 m. gruodžio mėn., prieš Šv. Kalėdas, kartu su kitomis moterimis iš Telšių geto, buvo sušaudytos ir paskutinės Alsėdžių moterys žydės. Jis tai žinojo, todėl kelias savaites ėjo per visas okupacines valdžios įstaigas, protestuodamas prieš šitokį aktą. Jam buvo atsakyta: „(...)“ jeigu tu taip ir toliau protestuosi, tai mes jas sušaudysim klebonijos kieme ir prieš tavo langus užkasim.

 Per Šv. Kalėdas vienas baltaraištis mėgino eiti išpažinties, tačiau kunigas Vladislovas Taškūnas jį viešai pasmerkė, išvarė, sakydamas, kad jam, žmogžudžiui, išrišimo negali duoti nei jis, nei vyskupas už tokį jo padarytą didelį nusikaltimą. Netrukus kunigas Vladislovas Taškūnas buvo suimtas, kalinamas Kauno kalėjime, paskui buvo nuspręsta jį išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą. Tada jo gelbėjimo ėmėsi vyskupas Justinas Staugaitis. Jis nuvyko į Kauną, kalbėjo su aukščiausiais okupacinės valdžios pareigūnais. Po ilgo pokalbio su okupacinės valdžios pareigūnais, vyskupas Justinas Staugaitis grįžo į Telšius ir po trijų dienų mirė. Buvo pasiekta tik tai, kad kunigas V. Taškūnas bus internuotas ir įkalintas Žemaičių Kalvarijos Marijonų vienuolyne ir negalės bendrauti su žmonėmis, laikyti mišių bei klausyti išpažinčių. Kunigas V. Taškūnas sulaukė karo pabaigos, tačiau turėjo didelį rūpestį, nes prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, žydus gelbėję žmonės, galėjo būti nužudyti, kaip sovietų kolaborantų bendrininkai. Siekdami išvengti neramumų, vyskupas V. Borisevičius ir kunigas V. Taškūnas vykdavo į susitikimus su partizanų vadais. Tačiau kunigas V. Taškūnas ir vėl buvo suimtas ir penkis  metus kalėjo sovietiniame lageryje. Grįžęs į Lietuvą, jis buvo pakviestas prisidėti prie vieno katalikiško žurnalo leidybos, tačiau po vieno susirinkimo viskas iširo, mat, pagrindinė sąlyga leidžiant žurnalą, buvo nušviesti, kokia sąžinės ir religinė laisvė yra Sovietų Sąjungoje. Kunigas Vladislovas Taškūnas atsakė, kad tokiu būdu jie turėtų sovietinį pragarą pristatyti kaip rojų. Jis taip pat bijojo, kad bus pareikalauta pasakyti, kad po mirties, tiems nusikaltėliams nebus pragaro, o bus rojus. Tai neatitiko jokiu moralinių, religinių nuostatų. Netrukus po šio pareiškimo kunigas Vladislovas Taškūnas mirė.

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba:

Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamieji gelbėtojai, gerbiamieji išgelbėtieji, gerb. Danute Selčinskaja ir jos kolegos, įdėję tiek daug jėgų ir širdies surasdami medžiagą apie gelbėtojus, išgelbėtus žmones, kuriuos šiandien čia mes galėjome paminėti.

Ponios ir ponai, praėjo 70 metų nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, nuo 1941 metų vasaros, kai Lietuvos teritorijoje imta masiškai ir sistemingai žudyti žydus. Per kelis mėnesius, nuo birželio iki gruodžio, nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje, iš 240 tūkstančių žydų, neliko nė vieno legalaus žydo. Jie visi buvo arba sušaudyti, dažniausiai ten kur jie gyveno, arba patalpinti į getus, likučiai slapstėsi miškuose, tik nedaugeliui pavyko rasti prieglobstį pas vietinius gyventojus. 1943–1944 metais visi seneliai, vaikai, ligoniai, kurie išliko po akcijų – buvo išvežti į darbams koncentracijos stovyklas.

Jeigu mes patys nesuprasime ir kitiems neišaiškinsime, kad žudynės buvo ne tik masinis reiškinys, bet ir atitiko tuo metu galiojantiems okupaciniams įstatymams, tai niekada iki galo neįvertinsime gelbėtojų. Grobti, atiminėti iš žydų pinigus, namus, žemes, gamyklas, žudyti vaikus tėvų akivaizdoje, tėvus vaikų akivaizdoje, atimti iš žmonių viską, tame tarpe ir gyvenimą – tai buvo teisėta. Gelbėti žydus – buvo nusikaltimas. Būtent dėlto gelbėtojai yra ypatingi, unikalūs, jie verti ne tik pagarbos, bet ir paramos. Reikėtų peržiūrėti ir įstatymus tuo klausimu.

Gelbėtojai buvo narsūs, nepabūgę pasipriešinti Lietuvos gyventojai, ir jų nebuvo tiek daug, todėl kiekvienas iš jų yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Išgelbėtųjų taip pat nebuvo labai daug, nes tai padaryti buvo labai sunku.

Nuo Lietuvos žydų bendruomenės, nuo savo šeimos, kuri taip pat buvo išgelbėta karo metais, nuo savo vaikų ir anūkų, nuoširdžiai jums dėkoju. Mūsų šeimoje jus vadina angelais sargais.

Daug sveikatos Jums.


Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonijos dalyviai: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius, Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius.
   
   Džojos Gundos Barysaitės fotografijos
Informacija atnaujinta: 1/18/2012
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel. (8 5) 212 0112, 8 689 86 191,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.