Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
MUZIEJAUS FINANSAVIMAS
SVEČIŲ KNYGA
MŪSŲ PARTNERIAI

Šiaulių getas, 1941 m. liepos 18 – 1944 m. liepos 24

 

Leiba Lipšicas

Straipsnio autorius Leiba Lipšicas (1925 07 14–2002 07 09), buvęs Šiaulių geto kalinys, pasakoja apie save ir savo šeimą (Ežero-Trakų getas, eil. Nr. 1732, 1733, 1734, 1735):

Aš gimiau Rygoje 1925 m. liepos 14 d. šiauliečių tarnautojų šeimoje.

Mano tėvas Morduchas Lipšicas dirbo Frenkelio avalynės fabrike vyriausiuoju buhalteriu ir gamybos vedėju. Motina Ester Lipšicienė (Rabinavičiūtė) mokytojavo, buvo privačios žydų progimnazijos direktorė. Turėjau brolį Urį, kuris gimė 1930 m.

Šiauliuose baigiau žydų mokyklos Nr. 8 šešias klases. Po to įstojau į Šiaulių miesto lietuvių berniukų gimnaziją, kurios nebaigiau, nes nacistinė Vokietija okupavo Lietuvą.

 leiba lipsicas
 1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime (12 km nuo Kelmės), bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į getą.

 Visa mūsų šeima, taip pat mano mažametis brolis, dirbo Frenkelio fabrike iki geto likvidavimo 1944 m. liepos 24 d. Mus nuvarė iš geto į Pavenčių stotį 30 km nuo Šiaulių, sugrūdo į vagonus ir nuvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. rugpjūčio 16 d. mane su tėvu perkėlė į Dachau, i X koncentracijos stovyklą, o motina ir brolis liko Štuthofe.

Dachau mudu su tėvu buvome įkalinti iki 1945 m. balandžio 23 d. Sąjungininkų kariuomenei artinantis prie mūsų lagerio, visi kaliniai buvo nuvaryti pėsčiomis į centrinę stovyklą. Ten mus išskyrė, nes jis buvo visai nusilpęs ir nebegalėjo eiti. Mane su daugiatūkstantine kitų kalinių kolona varė per Alpes Austrijos link. Netoli Vaakirchen miestelio 1945 m. gegužės 2 d. mus išvadavo amerikiečių kariai. Tėvas mirė po išlaisvinimo 1945 m. birželio 10 d. Dachau mieste ir palaidotas šio miesto kapinėse.

1945 m. liepos mėnesį grįžau į Šiaulius tikėdamasis čia susitikti brolį ir motiną, bet sužinojau, kad jie žuvo po 1945 m. sausio 25 dienos likviduojant Štuthofo koncentracijos stovyklą, „mirties žygio“ metu.

Iš koncentracijos stovyklos išėjau sunkiai sergantis, sutrikusia nervų sistema. Ilgai sirgau, negalėjau dirbti, todėl dažnai tekdavo keisti darbovietes. Pamažu pradėjau sveikti, įgijau mechaniko specialybę ir paskutiniuosius dvidešimt devynerius metus dirbau Šiaulių ir Panevėžio geležinkelio ruožuose vyriausiuoju mechaniku bei ėjau kitas pareigas. Iš ten išėjau 1992 metais. Nuo 1989 m. visuomeniniais pagrindais dirbu Šiaulių apskrities žydų bendruomenėje. Rašau žydiška tematika, publikuoju straipsnius Lietuvos spaudoje.

 2001m.

 

Šiaulių žydų masinis naikinimas

 1939 metais Šiauliuose gyveno apie 8000–8500 žydų.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Vokietija greitai okupavo Lenkiją. Daugybė Lenkijos žydų kartu su pabėgėliais iš Vokietijos ir Austrijos tikėdamiesi išvengti nacional-socialistų persekiojimo, gelbėjosi bėgdami į Lietuvą. Kai kurie jų apsistodavo Šiauliuose. Tų pačių metų kovo gale fašistinė Vokietija aneksavo Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Ten gyvenę žydai bandė rasti prieglobstį Lietuvoje, dalis jų – Šiauliuose.

1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, daugelis žydų iš pietų Lietuvos miestų ir miestelių mėgino gelbėtis bėgdami į šiaurę, Šiaulių link. Vieni, Šiauliuose nesustoję, traukė į Sovietų Sąjungos gilumą, bet nemaža žydų mėgino pasilikti čionai: būsimojo generolo, tuomet pulkininko, Ivano Černiachovskio 28-oji tankų divizija 14 km piečiau Šiaulių beveik trims dienoms sulaikė vermachto dalinių žygiavimą pirmyn ir ties Bubiais sumušė priešakinę jų tankų koloną. Žydams atrodė, kad vokiečių puolimas atremtas, frontas stabilizuotas ir kad, pasilikę Šiauliuose, jie galės greičiau sugrįžti į namus. Deja, ši viltis žlugo.

Vokiečiai apėjo pasipriešinimą ir 1941 m. birželio 26 d. 17 val. įžengė į Šiaulius nuo Radviliškio–Panevėžio pusės. Visi čia buvę žydai pateko į fašistų spąstus. Likimas suteikė šansą išlikti nebent tiems, kurie 1941 m. birželio 14 d. kartu su tūkstančiais kitų Lietuvos gyventojų kaip „antitarybinis elementas“ buvo deportuoti į Sibirą. Nedidelė dalis žydų pirmosiomis karo dienomis sugebėjo pasitraukti į Rusiją. Tie, kurie bandė bėgti vėliau, buvo priversti grįžti, nes pateko į vermachto karių apsuptį ar buvo LAF’o[1] partizanų apšaudyti ir atblokšti atgal, o kai kurie nužudyti.

Tarybinė administracija pabėgo iš miesto pirmadienį, birželio 23 dieną. Prieš tai, ryte, Frenkelio fabriko direktorius išsikvietė mano tėvą ir paskyrė atsakingu už įmonės darbą, tuo neleisdamas jam evakuotis. Atsisveikinant vadovai tikino tėvą, jog praneš, kada bus galima evakuotis, tačiau trečiadienį, 25 dieną, tapo aišku, jog trauktis per vėlu: vokiečiai prie pat latvių sienos. Nei mes, nei motinos sesuo, našlė Asė Krinker, su trimis mažamečiais vaikais nespėjome palikti miestą.

 Vos įžengus į Šiaulius vermachto daliniams, LAF’o aktyvistai mieste, o ypač aplinkiniuose miesteliuose bei kaimo vietovėse ėmė persekioti žydus. Jie plėšė jų turtą, prievartavo moteris, vertė rankomis kuopti išvietes, dantų šepetukais valyti gatvę, žvėriškai mušdami luošino, žudė žydus pavieniui ir grupėmis. Ypač šiurpūs dalykai dėjosi gausiai apgyventuose mažuosiuose miesteliuose ir kaimuose. Net jeigu ten nebūdavo vokiečių įgulų, aktyvistai žydus suiminėjo, užrakindavo sinagogose, kur laikydavo be maisto ir vandens. Suimtųjų turtą jie nusavindavo, išgrobstydavo. Kai kur žydai buvo žudomi okupantams nežinant, vien LAF’o iniciatyva. Tai buvo pirmasis žydų kančių ir siaubo etapas.

Daugelis žydų iš vakarų, šiaurės ir rytų Lietuvos miestų ir miestelių vis dėlto bėgo į Šiaulius ar į Kauną, manydami, jog saugiau bus ten, kur daugiau susitelkę tautiečių. Bet ir Šiauliuose žydai nesijautė saugūs. Čia buvo dislokuota vokiečių įgula, veikė karo lauko policija, SD (Saugumo tarnyba), SiPo (Saugumo policija – gestapas ir kriminalinė policija), taip pat operatyvinės grupės A[2] operatyvinio būrio EK-2A pareigūnai, organizavę žydų žudymą šiaurės Lietuvoje ir pačioje Šiaulių apskrityje. Šiauliuose įsikūrė LAF’o skyriaus štabas, susitelkė vietos policijos pajėgos, joms uoliai talkino savanoriai. Visų jų taikiniu tapo žydai, kurių Šiauliuose tuomet būta beveik 14 tūkstančių[3].

1941 m. birželio 28 d., praėjus dviem dienom po to, kai vokiečiai įžengė į miestą, prasidėjo žydų vyrų areštai, trukę ilgiau nei savaitę. Suimtieji buvo suvaryti į Šiaulių kalėjimą. Kalėjimo viršininko pareigas tada ėjo sadizmu ir neapykanta žydams pasižymėjęs Virkutis[4]. Jam nenusileido vokiečių paskirtas kalėjimo viršininkas Kraulichas. Abu šie viršininkai tarsi lenktyniavo sudarydami nepakeliamas sąlygas suimtiesiems žydams: marino juos badu, nuolat mušė ir tyčiojosi, luošino.

Kamerose žmonių buvo keturis penkis kartus daugiau negu jos galėjo talpinti. Surinkę 250–300 žydų, LAF’o aktyvistai veždavo juos į Luponių mišką. Ten pasmerktuosius versdavo išsikasti duobes, po to šaudydavo.

Pirmosiomis okupacijos savaitėmis buvo suimta ir sušaudyta apie 1200 vyrų. Iš suimtųjų, kasusių duobes ir savo akimis mačiusių sušaudymus, išsigelbėjo tik trys vaikinai – Berelis Šilianskis, Dovydas Furmanas (dabar gyvenantys Izraelyje) ir Leiba Kanas (gyvena JAV).

Visose žydų žudynėse savo iniciatyva dalyvavo Kraulichas. Tiesioginės jo pareigos buvo vadovauti sovietinių karo belaisvių stovyklai. Tūkstančius belaisvių jis laikė kalėjimo kieme ir tiesiog marino badu. Kasdien nuo išsekimo, šalčio, mušimų mirdavo apie šimtą žmonių, o silpniausius nušaudavo. Vermachto kontroliuojami karo belaisviai kartu su žydais dirbo įvairiausius darbus. Kraulichą vėliau pakeitė SS karininkas Krauzė, kuris dėl savo ištikimybės nacių partijos idėjoms sparčiai kilo karjeros laiptais: netrukus jis buvo paskirtas Salaspilio koncentracijos stovyklos komendantu, po to – Osvencimo koncentracijos stovyklos komendanto pavaduotoju.

Žydus šaudė LAF’o savanoriai, vadovaujami SS karininkų iš Šiaulių SD ir SiPo, taip pat SD operatyvinės grupės EK-2A specialusis būrys (Restkommando), kuriam vadovavo SS hauptšarfiureris (vyr. viršila) Gotšalkas. Šis būrys atsakė už žydų likvidavimo eigą (be kita ko, atiminėjo auksą, brangenybes, auksines dantų karūnėles reicho naudai).

Tuo pat metu, kai vyko žydų vyrų areštai, pagal miesto savivaldybės komisijos sudarytus sąrašus karo lauko policija suėmė per 20 žymiausių Šiaulių miesto žydų: dvasinius bendruomenės vadovus, žinomus inteligentijos atstovus, turtingiausius verslininkus. Suimtuosius uždarė kalėjime kaip įkaitus. Paskelbė, kad jie bus likviduoti, jei miesto žydai „nusikals“ vokiečiams. Tarp įkaitų buvo Šiaulių miesto vyriausiasis rabinas Aronas Bakštas, žydų religinis teisėjas Abromas Icikas Nochumanskis, rabinas Samuelis Rabinavičius, mokytojai Morduchas Rudnikas, Leiba Chaitinas, Mejeris Šubas, hebrajų gimnazijos direktorius Josifas Rudnikas, advokatai Izraelis Abramavičius, Hiršas Rachmilis ir daktaras Gecas, pirkliai Simonas Rozenbergas, Kadišas Šapira, muitinės ekspeditorius Elijas Penas. Po kelių arešto dienų jie buvo išvežti iš kalėjimo ir sušaudyti Pročiūnų kaimo miškelyje Zoknių aerodromo teritorijoje. Pretekstu tam tapo vokiečių paskleistas gandas, neva žydai apšaudę vermachto karius. Iš tikrųjų tarp savęs susišaudė girti vokiečių kareiviai.

1941 m. liepos 11 d. rytą LAF’o štabas pasiuntė apie 50 savo grupių (po 3–4 vyrus kiekvienoje) suimti žydų vyrų ir nusavinti vertingesnį jų šeimų turtą. Baltaraiščiai žydų butuose pasirodė apie 9 val. Prasidėjo kratos – ieškota aukso, papuošalų, pinigų, vertingesnių namų apyvokos daiktų, drabužių. Tokios kratos trukdavo 3–5 valandas. Aktyvistai graibstė patalynę, kostiumus, paltus, apavą, servizus. Ką aptikę, krovė į lagaminus, krepšius, kimšo į maišus, ir suimtieji turėjo vilkti grobį į policijos nuovadą (dabar miesto savivaldybė).

Krata vyko be okupantų žinios, o šieji irgi norėjo pasipelnyti. Vokiečiams rūpėjo valiuta, vertybiniai popieriai, auksas, juvelyriniai dirbiniai, brangakmeniai, tačiau jiems visai nerūpėjo nekilnojamasis turtas, drabužiai, patalynė, namų apyvokos daiktai. Tą dieną LAF’o štabas buvo numatęs suimti apie 600 žydų, tačiau tespėjo surinkti apie 140. Į veiksmus įsikišo vokiečiai. Jie aktyvistų būrius su suimtaisiais sustabdė prie Liaudies namų kino teatro ir policijos nuovados. Baltaraiščiai buvo nuginkluoti, susodinti ant šaligatvių, o žydai su savo manta paleisti namo (vis dėlto apie 30 žmonių aktyvistai spėjo nuvaryti į kalėjimą, vėliau šie kaliniai buvo sušaudyti). Karo lauko policija, nutraukusi areštus, iškratė baltaraiščius, atėmė iš jų auksą, papuošalus ir valiutą, ką aktyvistai buvo susigrūdę į kišenes. Taip vokiečių karinė administracija parodė LAF’o štabui, lietuvių policijai bei miesto savivaldybei, kas yra tikrieji miesto šeimininkai.

Visą šios įsimintinos dienos „procedūrą“ teko išgyventi ir man, šių eilučių autoriui. Mudu su tėvu ir giminaitis Jokūbas Kasinas, kurį aptiko mūsų namuose, buvome suimti. Mus privertė sudėti iš mūsų atimtus daiktus į tris maišus. Su ginkluota apsauga vilkome juos iki pat komendantūros. Pakeliui mus sustabdė vokiečių karo lauko policija. Vokiečiai nuginklavo mus lydėjusius baltaraiščius, apieškojo juos, atėmė vertingiausius daiktus, kurių tie buvo prisiplėšę mūsų namuose, o mus pačius paleido, įsakę vilkti atgal patalynę, batus, kostiumus, paltus ir t. t.

Šiaulių miesto burmistras Petras Linkevičius (buvęs „Pienocentro“ direktorius, burmistro pareigas pradėjęs eiti 1941 m. liepos 10 d., pakeitęs dvi savaites tarnavusį Juozą Naujalį) ir jo pavaduotojas žydų reikalams atsargos kapitonas Antanas Stankus sukvietė žydų komiteto narius (komitetas sudarytas iš bendruomenės atstovų okupantams paliepus) ir pranešė jiems apie žydams gyventi skirtą teritoriją. Šioje miesto dalyje, vadinamoje Kaukazu, tarp žydų kapinių ir Vilniaus gatvės (priešais Frenkelio odos fabriką), riogsojo koks šimtas lūšnų, kur gyveno maždaug 400 neturtingų lietuvių ir žydų šeimų. Žydų atstovams buvo pasakyta, kad netilpusieji į Kaukazą bus vežami į Žagarę.

Apie tai Šiaulių gyventojai sužinojo liepos 18 d., perskaitę gatvėse burmistro skelbimą su žydų teisių nuostatomis. Nuo liepos 22 iki rugpjūčio 22 d. žydai turėjo persikraustyti į Kaukazo rajoną ir į Žagarę. Kai kurie buvo perkelti į Kaukazą tą pačią dieną: ten jiems buvo įsakyta tverti tvorą. Taip prasidėjo Šiaulių geto istorija. Liepos 20 dieną burmistro skelbimas pasirodė ir miesto laikraštyje „Tėvynė“.

Žydų komiteto atstovai, nepasitikėdami burmistru, jo pavaduotoju bei versija apie perkėlimą į Žagarės getą, puolė į miesto savivaldybę, prašydami nekelti Žagarėn netilpusiųjų Šiaulių gete, o leisti jiems apsigyventi kitoje miesto dalyje. Nieko nepešę, atstovai nusprendė kreiptis į Šiaulių miesto vermachto karo komendantą. Neapsiriko – komendantas priėmė žydų komiteto atstovus, išklausė juos ir tuoj pat telefonu įsakė burmistrui P. Linkevičiui skirti getui dar vieną miesto rajoną. Taip atsirado antroji Šiaulių žydų geto dalis – Ežero-Trakų. Tai buvo kvartalas, išsidėstęs tarp Frenkelio avalynės fabriko, Talšos ežero, senųjų katalikų kapinių, „raudonojo“ kalėjimo ir Trakų gatvės. Į naujojo geto ribas pateko Ginkūnų, Padirsių, Žilvičių gatvės, Ežero ir Trakų gatvių atkarpos.

Tėvas patartas, nuskubėjau į Deivių kaimą pas pažįstamus ūkininkus Andriulius, kurie sutiko mane slėpti. Visa jų šeima žinojo, kad aš pas juos slapstausi – šeimininko sūnūs jaunuoliai Kazys, Pranas bei Antanas, vedęs sūnus Tamošius, be to, jų sesuo Rimkienė su visa savo šeima.

Tuo metu jau vyko perkėlimas į getą. Tėvas apsilankė Žilvičių gatvėje Nr. 9, kur turėjo įsikurti mūsų šeima kartu su tolima tėvo giminaite ir jos dukra. Mažyčiuose dviejuose kambarėliuose, kur buvo įsprausta ir virtuvėlė, tebuvo nuogos sienos. Tėvas nusamdė ratus ir atgabeno tris lovas, seną komodą, penkias kėdes, daugiau niekas netilpo. Kitų baldų pasiimti nebegalėjome ir jie buvo išgrobstyti.

Andriulių kaimynystėje gyveno tokie Taučiai, baltaraiščiai. Jie ėmė įtarinėti, kad Andriuliai kažką slepia. Teko man pėdinti iki miesto ir su grįžtančia iš Frenkelio fabriko darbininkų kolona įsigauti getą. Tai buvo rugpjūčio gale, getas jau buvo uždarytas.

Buvau priblokštas neapsakomos spūsties. Žmonės bandė įsikurti net daržuose, įsisprausdavo į daržinaites, kažką šiltino, tvėrė, užkimšinėjo plyšius. Vis geriau nei Kužių duobės. Jau sklido gandai apie baisius įvykius, juk daugelis žydų dirbo tarp lietuvių, o šie dar prieš getą pasakojo apie nacių kėslus. Sunaikins ar ne? Visi gyveno kaip kokie kiškiai, iš bet kurios pusės laukdami pavojaus.

Kaukazo gete buvo įkalinta apie 2950 žydų. Ežero-Trakų getui esant per mažam, kad sutilptų likusieji Šiaulių žydai, čia tesuvaryta apie 3000 žmonių. Komiteto atstovai vėl pradėjo minti miesto savivaldybės slenksčius, prašydami žydams dar kokio rajono. P. Linkevičius ir A. Stankus žydų atstovams pažadėjo Šiaulių miesto Kalniuko rajoną, bet su sąlyga, kad žydai, prieš apgyvendinant juos Kalniuko gete, laikinai bus perkelti į kaimo pirklių sinagogą (dabar „Verpsto“ įmonės cechas), žydų senelių prieglaudą ir centrinę choralinę sinagogą Varpo g. Nr. 35.

Šis pasiūlymas buvo klastingas. Suvarius žmones į minėtus pastatus, maždaug po 200–300 žydų į kiekvieną, paskui jie buvo vežiami į Kužių seniūnijos Luponių mišką prie iš anksto paruoštų duobių ir šaudomi. Į ištuštėjusius pastatus vėl renkama 200–300 būsimų aukų. Šaudymai truko maždaug mėnesį. Kadangi keletą dienų lijo lietus, šaudymo vietos supelkėjo, paskutinieji 500 žydų buvo sušaudyti Bubių kaimo Bubių piliakalnio papėdėje iškastose moliui imti duobėse.

 Gete

 Susikūrus Kaukazo ir Ežero-Trakų getams, buvo suformuota geto taryba – judenratas, paskirti atsakingieji. Judenrato pirmininku išrinktas Mendelis Leibavičius, sekretoriumi tapo Aronas Kacas, o Berelis Menachemas Abromavičius, Aronas Heleris, Beras Kartunas, Faivelis Rubinšteinas ir Joselis Leibavičius – tarybos nariais. Eliezeris (Leizeris) Jerušalmi buvo paskirtas administratoriumi ir Arono Kaco pavaduotoju.

Ežero-Trakų gete atsakingais už tam tikras sritis administratoriais tapo Samuelis (Šmuelis) Burginas – tiekimas, Aronas Abramsonas – būstas ir dirbtuvės, Aizikas Kulpenickas – kooperacija ir socialinis aprūpinimas. Darbo paskirstymui (geto „arbaitsamtui“) vadovavo Chaimas Černiauskas. Ežero-Trakų geto policijai ėmė vadovauti Efroimas Gensas. Atsakinguoju už mediciną ir sanitariją bei higieną tapo gydytojas Vulfas Peisachavičius.

Kaukazo geto administratoriais (seniūnais) buvo paskirti Leiba Gocas, Dovydas Fainas, Chaimas Žilinskis, skirtingu laiku vadovavusiėji policijai, Gercas Berelovičius ir Faivelis Vicas, kurie turėjo atsakyti už būstą ir dirbtuves, Berelis Abromavičius, atsakingas už kooperaciją ir socialinį aprūpinimą. Abromas Slezinas turėjo vadovauti „arbaitsamtui“.

Mendelis Leibavičius, geras mano tėvo pažįstamas, kaip žodį tesintis žmogus buvo įgijęs tiek žydų, tiek lietuvių pasitikėjimą. Šmuelis Burginas buvo vienas iš įtakingiausių Šiaulių geto asmenų. Jis vadovavo tokiai svarbiai sričiai kaip geto aprūpinimas maisto produktais, taip pat vaistų tiekimui geto ligoninei. Be to, jis, palaikydamas kontaktus su lietuvių ir vokiečių policijos struktūromis bei valdžios organais, turėjo ir neoficialių pareigybių, puikiai susitvarkydavo su tomis užduotimis, beje, dėka ir savo sugebėjimo gerti nepasigeriant. Vėliau Š. Burginas daug prisidėjo, kad Šiaulių žydai išgyventų tiek Lietuvoje, tiek Dachau koncentracijos stovykloje. Efroimas Gensas turėjo lyderio gyslelę, bet jam dažnai neužtekdavo diplomatijos jo pavojingose pareigose.

1941 m. rugsėjo 8 d., kai abu geto rajonai jau buvo pilni žmonių, teritorija tapo galutinai izoliuota. Čia buvo draudžiama įeiti ar išeiti be specialių pažymų; tai leista tik darbo kolonoms. Mieste žydų praktiškai nebeliko. Rugsėjo 8 d., pirmadienį, miesto savivaldybės komisija, vadovaujama Liuberskio ir buvusio Šiaulių miesto liaudies švietimo skyriaus inspektoriaus Liolio, patikrino abiejų geto rajonų gyventojus ir sudarė nedarbingųjų bei ligonių sąrašus (tokia komisija buvo sudaryta P. Linkevičiui ir A. Stankui įsakius dar tada, kai reikėjo nuspręsti, kuriuos žydus įkalinti gete, kuriuos „sinagogoje“ – t.y. pasmerkti mirti).

1941 m. rugsėjo 11 d. į getą atvyko vokiečių leitenanto Počalskio vadovaujama karo lauko policijos kuopa bei LAF’o būrys, vadovaujamas štabo nario V. Ivanausko, ir pagal Liuberskio sudarytą sąrašą suėmė apie 100 žydų. Juos sunkvežimiais išvežė į Gubernijos mišką, ir ten sušaudė.

1941 m. rugsėjo 12 d. į getą vėl atvyko to paties V. Ivanausko vadovaujamas LAF’o būrys su 300 žydų sąrašu. Dalis pasmerktųjų išsislapstė, o kiti buvo išvežti ir sušaudyti Gubernijos miške.

1941 m. rugsėjo 15 d. gete pasirodė lafininkai Liuberskis ir Pimpa kartu su dideliu lietuvių policijos būriu. Jie patikrino visų geto gyventojų dokumentus ir vietoj mėlynų ir rausvų pažymėjimų išdavė geltonus.

Rūšiuojant žydus geto steigimo metu, visiems į getą (o ne į „sinagogą“) varomiems būdavo išduodami mėlynos spalvos pažymėjimai – „pasai“, vokiečių vadinami „šainais“. Rugpjūčio gale rūšiuojant kalinius pradėti dalyti rausvi pažymėjimai. Juos gaudavo tie žydai ir jų šeimos nariai, kurie galėjo vaikščioti mieste ne kolonos sudėtyje, bet atskirai. Rausvus „pasus“ gavo visi judenrato nariai, žydai policininkai, geto tarnautojai ir administracijos darbuotojai, kurie tarnybos reikalais vaikščiojo iš vieno geto į kitą, į miesto savivaldybę, vokiečių įstaigas. Be to, rausvus pažymėjimus gaudavo pagrindiniai specialistai, darbdavių užlaikomi po darbo valandų.

Tėvo pareigų dėka visi mūsų šeimos nariai gavo mėlynus ir rausvus „pasus“. 1941m. rugsėjo viduryje mes gavome geltonus „šainus“. Geltonasis „šainas“ tuo metu reiškė teisę gyventi. Negavusieji jo tapo pasmerkti mirti. Pastaruosius policininkai kartu su šeimomis susodino į mašinas ir išvežė sušaudyti į Gubernijos mišką.

Žydų rūšiavimui įpusėjus, į getą atvyko miesto burmistro pavaduotojas A. Stankus. Judenrato nariams pavyko A. Stankų nugirdyti, ir iš nugirdyto „žydams tvarkyti įgaliotinio“ portfelio Šmuelis Burginas ištraukė per 500 geltonųjų „pasų“ blankų, kuriuos Stankus turėjo perduoti Liuberskiui ir Pimpai. Geltonųjų „pasų“ blankų reikėjo Šiaulių gete nelegaliai gyvenantiems žydams, kurie buvo pabėgę iš žudynių vietų arba pasprukę prieš atsidurdami jose. Tarp jų buvo ne tik Šiaulių žydų, bet ir patekusių į getą iš artimiausių miestų ir miestelių: Telšių, Mažeikių, Biržų, Radviliškio, Raseinių, Panevėžio ir jų apylinkių. Šiaulių getas tapo trapia gyvybės garantija šiaurės-vakarų ir pietų Lietuvos žydams, sugebėjusiems išvengti mirties. Jų dokumentai pamažu buvo tvarkomi, tai daryta įvairiais būdais, kol galop „nelegalai“ įgaudavo teisę gyventi.

Daugiau galimybių legalizuoti gete kalinčius žydus atsirado Frenkelio odos ir avalynės fabriko[5] administracijos pastangų dėka bei Danutei Venclauskaitei įsteigus dirbtuves moterims žydėms.

 Galimybė dirbti – viltis išgyventi

 1941 m. birželio 30 d. Frenkelio odos ir avalynės fabriko darbininkai žydai sugrįžo į savo darbovietes, tačiau miesto savivaldybės ir LAF’o paskirta naujoji įmonės administracija, meistrai su naujuoju fabriko direktoriumi Šalkausku liepė žydų – nei tarnautojų nei darbininkų į kontorą bei cechus neįsileisti, bet skirti juos teritorijai, vandens valymo įrenginiams valyti, išvietėms kuopti.

Vokiečių okupantai keletą kariškių iš sužeistųjų bei sveikstančiųjų paskyrė vadovauti įmonėms, nes administracijos bei gamybos vadovais lietuviais nelabai pasitikėjo. Fabriko direktoriumi tapo sužeistas lakūnas Miuleris, kuris lietuviškos administracijos darbu buvo nepatenkintas dėl to, kad šiai nesisekė atgaivinti gamybos. Vokietis įsakė per savaitę pradėti gaminti vermachtui reikalingą produkciją. Tačiau jo pastangos pasirodė bergždžios, nes trūko specialistų. Tada Miuleris liepė visus žydus grąžinti į cechus ir kontorą, o lietuvių administraciją nušalino liepdamas jai mokytis iš žydų, kad ateityje galėtų juos pakeisti.

Esant tokiai padėčiai, judenratas, pasitaręs su buvusiais fabrikų administratoriais žydais, kreipėsi pagalbos į žydams palankų avalynės fabriko vyriausiąjį buhalterį V. Šumnauską. Jam papasakojo apie sunkią geto padėtį, savivaldybės ketinimą likviduoti getą ir kad LAF’o štabo vadai per laikraštį „Tėvynė“ kreipėsi į vokiečių administraciją prašydami „pašalinti“ žydus iš Šiaulių padarant miestą „judenfrei“ („laisvą nuo žydų“). Nei pasų, nei dokumentų, išskyrus geltonuosius „šainus“,legalūs geto kaliniai neturėjo, o nelegalai apskritai gyveno be jokių documentų. Geto taryba suprato, jog vienintelė išeitis žydams – gauti dirbančiųjų vermachtui statusą ir šitaip gelbėti žmones. Dėl to ji sudarė Frenkelio fabriko žydų darbininkų su šeimos nariais sąrašus. Į šeimos narius įrašinėjo ir svetimus žmones, geto nelegalus, moteris, vaikus, nedarbingus tėvus bei kitus artimuosius. Su visais fabriko darbininkais, tarp jų ir nelegalais, šiuo klausimu buvo susitarta.

Sudarius sąrašus, paaiškėjo, kad maždaug 600 fabriko darbuotojų šeimų vidurkis – 5 žmonės. Manyta, kad pavyks sudaryti tariamai „naudingų“ žydų kategoriją, kuri turėtų teisę gyventi. Tokį sąrašą V. Šumnauskas įteikė fabriko direktoriui Miuleriui. Tas, patikrinęs sąrašą, parašė atitinkamą raštą, kurį suderino su vokiečių arbaitsamtu. Gavęs raštišką arbaitsamto sutikimą, direktorius dokumentus pristatė gebitskomisarui (Šiaulių apskrities komisarui) Hansui Gevekei. Dokumentai jam buvo pateikti kaip lietuviams apmokyti reikalingų žydų sąrašas. Apmokymas esą turėtų trukti keletą metų, o po to žydai taptų nebereikalingi. Gavęs H. Gevekės rezoliuciją, Miuleris nuvažiavo į Rygą pas reichskomisarą Lozę. Ten jam pavyko įrodyti, kad Frenkelio fabrikas dirbąs tik žydų jėgomis ir kad jų dėka vermachtas gaunąs reikalingą produkciją. Lozei patvirtinus sąrašus, Miuleris grįžo į Šiaulius suteikdamas geto tarybai ir gyventojams vilties, kad jiems bent laikinai dovanota gyvybė.

Už geto ribų, Vilniaus gatvėje 66, šalia Frenkelio sinagogos, stovėjo Davidovo „gamybinė įmonė“. Hiršas Davidovas su šeima (žmona, dukra, uošviu, uošviene) gyveno mūriniame name, o pastatuose kieme buvo įrengtos kailių rauginimo ir išdirbimo dirbtuvės. Gyvenamąjį namą ir dirbtuvės pastatus H. Davidovas nuomojosi iš Frenkelio, tolimo savo giminaičio.

Prieš karą šioje nedidelėje įmonėje darbavosi arti 20 žmonių. Naciams okupavus Šiaulius, vokiečių administracijai įsakius, H. Davidovas kartu su šeima buvo paliktas mieste, kadangi vokiečiams rūpėjo nepertraukiamas kailių apdirbimo procesas.

Vokiečiai parūpino fabrikėliui naujausios įrangos, nes nuolatiniai įmonės klientai buvo aukšto rango vermachto karininkai, Saugumo tarnybų, gestapo, Šiaulių gebitskomisariato pareigūnai; taip pat atvykdavo karininkai užsakovai iš Kaune isikūrusio generalkomisariato, ir net iš reichkomisariato, kurio būstinė buvo Rygoje.

Šiose dirbtuvėse triūsė apie 30 žydų, kailių apdirbimo specialistų (šių eilučių autoriui irgi teko ten dirbti apie septynis mėnesius). Visi žydai buvo atvaromi iš geto su sargyba. Hiršas Davidovas su šeima iš įmonės niekur neišeidavo, gyveno savo bute. Ant visų jų drabužių priekyje ir nugaroje buvo prisiūtos geltonos žvaigždės.

Į šią įmonę buvo pristatinėjami avikailiai, kumeliukų odos, o patys vokiečiai atgabendavo lapių bei šernų kailių. Ypač gausiai vokiečiai savo žmonų kailiniams veždavo žiurkių ir šeškų, kuriuos mes, žydai, lupdavome, o kailiukus raugdavome. Žiurkių kailiukai specialia kailių siuvimo mašina čia pat būdavo susiuvami į dviejų kvadratinių metrų pailgus stačiakampius. Tokio pavidalo juos išsiveždavo vokiečiai. Avikailius jie siųsdavo vermachtui.

1944 m. liepos 8 d. kai, SS įsakius, Šiaulių getas buvo uždarytas ir kaliniams buvo pranešta, kad juos numatyta vežti Vokietijon, tai sužinoję Davidovai nutarė bėgti iš miesto ir pasislėpti pas pažįstamą ūkininką. Tačiau juos susekė lietuvių saugumas, Žuvininkų kaimo apylinkėse jie buvo suimti ir nuvežti į Šiaulių kalėjimą. 1944 m. liepos 18 ar 19 d. visą šeimą sušaudė kalėjimo prižiūrėtojai lietuviai. Lavonus užkasė kalėjimo vidaus teritorijoje.

Nemažą vaidmenį padedant Šiaulių getui išlikti suvaidino karinis Šiaulių aerodromas Zokniuose. Vokiečiai jį smarkiai plėtė, tiesė kilimo takus, statė didelius kaponirus lėktuvams. Aerodromo statybose dirbo ir barakuose gyveno apie 600 darbingų žydų. Getui, kuriame daugiau žydų sutalpinti nebebuvo įmanoma, dėl to buvo lengviau. Dirbti aerodrome teko sunkiai, tačiau maistas buvo pakenčiamas. Darbininkės žydės kentė vokiečių kareivių ir karininkų seksualinį persekiojimą, jas dažnai prievartaudavo vokiečių kareiviai, o pasiskųsti nebuvo kam.

Daug žydų įvairius darbus dirbo kariniuose daliniuose, fronto aprūpinimo baruose, sukarintame geležinkelyje, kariškose „Todt“ organizacijos statybose, gebitskomisariato, SS, SD ir SiPo ūkio tarnybose. Tai davė jiems pagrindo įtikinėti pačius save, neva esą naudingi okupacinei valdžiai ir netikslinga būsią juos naikinti.

Didelę pagalbą getui teikė 1940 metais mirusio advokato Kazimiero Venclauskio šeima. Šie žmonės slėpė žydus ir jų vaikus nuo žūties, o vyresniajai dukrai Danutei pavyko miesto centre – Varpo gatvėje atidaryti keletą dirbtuvių pirštinėms siūti, šepečiams gaminti ir pan. Čia ji įdarbindavo žydes, neturinčias profesijos ar amato arba karo laikotarpiu nesugebančias niekur pritaikyti turimos specialybės. Danutė Venclauskaitė[6], kaip nominali dirbtuvių savininkė, okupantų arbaitsamte bei gebitskomisariate išsirūpino dirbtuvėms vermachto tiekėjų statusą. Ji duodavo vokiečiams kyšių, kad tie pasirašytų neva gavę produkciją, o miesto finansų organams pateikdavo fiktyvias gauto pelno, apyvartos deklaracijas-ataskaitas. Mokesčius Danutė Venclauskaitė mokėdavo iš savo kišenės, kadangi geto kalinės buvo apiplėštos ir nieko nebeturėjo. Šepečių dirbtuvėse dirbo ir vyrų.

Visa tai kurį laiką stabdė geto kalinių selekcijas ir nedarbingųjų šaudymus.

Tačiau pavojus getui ėmė grėsti iš SD skrajojančio būrio (Rollkommando) ir jo vado SS oberšturmfiurerio (vyr. leitenanto) Joachimo Hamano. 1941 m. rugsėjo 3 d. jis iš Kauno atvyko operatyvinio būrio EK-3A vado SS štandartenfiurerio (pulkininko) Karlo Jegerio, atsakingo už žydų naikinimą Lietuvoje, pavedimu pas gebitskomisarą H. Gevekę reikalaudamas likviduoti Šiaulių getą, o kalinius sunaikinti. Tačiau Gevekė turėjo tvirtą užnugarį: jis rėmėsi reichskomisaro Lozės rezoliucija ant Frenkelio fabriko žydų darbininkų sąrašų. Gevekė žinojo, kad dalį šiaurės Lietuvos, įskaitant Šiaulių apskritį, aptarnauja operatyvinis būrys 2A, veikiąs Latvijoje, todėl J. Hamanas neturi įtakos sprendžiant Šiaulių geto likimą. Gevekė Hamanui kategoriškai atsakė neigiamai, nes žydai ir jų getas esą reikalingi vokiečiams, jie užtikrina įmonės funkcionavimą bei produkcijos tiekimą vermachtui. Kad ir kaip J. Hamanas stengėsi, su gebitskomisaru susitarti jam nepavyko. Maža to, jam išvykus, H. Gevekė raštu kreipėsi į Lietuvos generalkomisarą fon Rentelną ir reichskomisarą Lozę skųsdamasis J. Hamano veiksmais.

Šio SS karininko vizitas į Šiaulius nebuvo atsitiktinis. Miesto burmistras P. Linkevičius, jo pavaduotojas A. Stankus, LAF’o štabo narys V. Ivanauskas, advokatas J. Šerkšnys, broliai Šablinskai, laikraščio „Tėvynė“ redaktorius V. Pauža bei dar keletas įtakingų Šiaulių miesto asmenų buvo parašę skundus SS štardartenfiureriui K. Jegeriui ir generalkomisarui fon Rentelnui, dėl ko J. Hamanas ir atvyko į Šiaulius.

Ir štai šitų įtakingų personų norai liko nepatenkinti. Ypač troško žydų žūties kai kurie baltaraiščiai, dalyvavę Šiaulių miesto ir apskrities žydų žudynėse. Čia ypatingu žiaurumu išsiskyrė Užvenčio LAF’o vadas advokatas Romualdas Kolokša, dalyvavęs naikinant Užvenčio žydus, su savo būriu nepraleidęs šaudymų Šiauliuose ir apskrityje.

Žagarės getas likviduotas 1941 m. spalio 2 dieną. Iš pradžių žmonės buvo šaudomi miestelio turgaus aikštėje, paskui grafo Naryškino parko teritorijoje prie iš anksto iškastų duobių. Žuvo apie 3000 Žagarės ir į Žagarės getą suvežtų Šiaulių apskrities žydų.

Kaip tik tą dieną Šiaulių apskritis tapo SS operatyvinio būrio 3A veikimo zona, perimta iš operatyvinio būrio 2A, siautėjusio Latvijos teritorijoje. Taigi žydų žudynes Žagarėje organizavo ir kontroliavo J. Hamanas.

Paskutiniąsias žudynes Šiaulių apskrityje žydšaudžiai vykdė Šiaulių apskrities Ilgosios Lovos kaime, netoli Kairių kaimo, už Naisių, 1941 m. gruodžio 8–15 dienomis. Ilgosios Lovos kaimo miške jie šaudė dar išlikusius gyvus Kuršėnų, Stačiūnų, Radviliškio, Pakruojo valsčių žydus. Suvežę juos iš tų vietovių, policininkai aukas sušaudė patys. Šie 72 žydai buvo paskirti ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Darbų sezonui pasibaigus, jie tapo nebereikalingi...

***

Atėjo 1942 metai. Geto kalinių gyvenimas nepalengvėjo, tačiau likvidavimo klausimas kiek atitolo. Didesnių „akcijų“ nebuvo, nors pavieniai žydai tebebuvo suiminėjami, kalinami, o vėliau šaudomi Pročiūnų kaimo miškelyje, Šiaulių aerodromo teritorijoje. Aukomis tapdavo pažeidusieji žydams nustatytas taisykles. Sunkiausias nusikaltimas, už kurį buvo baudžiama mirtimi – maisto produktų ieškojimas nusiėmus geltonas žvaigždes ir palikus darbo vietą, taip pat nelegalus produktų įnešimas į getą.

Daugelis geto kalinių badavo, nes už darbą gaudavo itin skurdžiai. Darbdaviai už kiekvieną darbininką dalį pinigų mokėjo arbaitsamtui, 50 % viso atlygio likdavo gebitskomisariato kasoje. Tik mažiausia dalis buvo išmokama darbininkams per geto administraciją. Už šiuos pinigus darbininkai pirkdavo geto parduotuvėse maistą, kurį, susitarus su judenratu, tiekdavo miesto savivaldybė. Todėl visos viltys buvo siejamos su tais šeimos nariais, kurie galėjo prasimanyti produktų savo darbovietėse.

1942 m. balandžio pradžioje Šiaulių burmistras P. Linkevičius ir jo pavaduotojas žydų reikalams A. Stankus Šiaulių geto žydų tarybai pranešė, kad Ežero-Trakų geto rajonas bus mažinamas: iš geto teritorijos atimsią visus namus Trakų gatvėje, ketvirtadalį pastatų Ežero gatvėje ir Žilvičių gatvės pradžioje; žydai turį išsikraustyti iš namų; judenratas privaląs nedelsdamas imti tverti naują tvorą (spygliuotos vielos, medžiagos stulpams ir vinių duosianti savivaldybė), kurią užtvėrus iškeldinsią apie 1000 kalinių.

Geto taryba pradėjo vykdyti nurodytus darbus – kasė duobes tvoros stulpams ir kartu derėjosi su burmistru bei gebitskomisariautu dėl teritorijos. Gebitskomisariato tarnautojus vokiečius pavyko įtikinti, kad miesto savivaldybė norinti per daug namų, dėl to pablogėsiančios žydų gyvenimo sąlygos, o tai atsiliepsią jų darbingumui.

Šiaulių miesto savivaldybei teko sumažinti savo apetitą ir pasitenkinti keliais Trakų gatvės namais. Pasirodo, mėsos perdirbėjas ir prekiautojas A. Stankus, kurio pastatai ir skerdykla pateko į geto teritoriją, miesto savivaldybėje išsirūpino, kad jam grąžintų šį 1940 metais sovietų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o tuo pasinaudodama savivaldybė sumanė vėl pasunkinti gyvenimą žydams. Šį kartą pusė Trakų gatvės iki kalėjimo, visi Ežero ir Žilvičių gatvių namai liko gete.

 1942 metų gyventojų surašymas Šiaulių gete

 1942 m. gegužės 26–27 dienomis turėjo būti atliktas visuotinis Lietuvos (tuo metu Lietuvos Generalinės srities) gyventojų surašymas. Šiaulių miestas buvo suskirstytas į keturis surašymo rajonus – I, II, III, IV, o rajonai – į apylinkes. Ežero-Trakų getas pateko į III surašymo rajoną, o Kaukazo – į IV. Judenratas ir asmeniškai oberratas (tarybos pirmininkas) Mendelis Leibavičius tapo atsakingi už geto gyventojų surašymą. Taryba paskyrė surašinėtojus iš pačių žydų.

Prasidėjus surašymui, tarp geto kalinių kilo panika. Daugelis manė, kad vėl rengiama naikinimo „akcija“, o surašymo tikslas – išaiškinti nedarbinguosius. Tik įsitikinę, kad gyventojai surašinėjami visame mieste, žydai aprimo. Vis dėlto atsirado nemaža tokių, kurie niekuo netikėjo ir surašymo vengė. Pavyzdžiui, dėl skirtingų priežasčių į sąrašus nepateko Georgas Parizeris (būsimasis geto vidaus komendantas), Eliezeris Jerušalmi, Kaukazo geto dalies policijos vadas Chaimas Žilinskis ir nemaža kitų[7].

Judenrato duomenimis, gete buvo 4753[8] žmonės. Tuo metu žydai jau buvo kalinami ne vien gete, bet ir išorinėse geto stovyklose. Apie jas reikia kalbėti atskirai.

Šiaulių geto išorinės stovyklos

 Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių miesto kariniame aerodrome Zokniuose naktinėje pamainoje dirbo 500 žydų (dieną dirbo karo belaisviai), kurie kasdien sugrįždavo į getą. Vėliau šiuos žydus imta apgyvendinti barakuose pačiame aerodrome. Jų skaičius nuolat svyravo nuo 350 iki 600, atsižvelgiant į geto galimybes tiekti darbo jėgą, ir tai buvo nuolatinių aerodromo vadovybės pretenzijų tema. Ši stovykla egzistavo iki geto likvidavimo 1944 m. liepos mėnesį.

***

Nuo 1942 m. gegužės 1 d. pradėta žydus siųsti į Radviliškio durpyną. Netrukus ten 480 jų apgyvendinta barakuose. Jie dirbo visą sezoną iki 1942 m. lapkričio vidurio, kol buvo galima krauti durpes.Darbas katorgiškai sunkus, maisto davinys itin menkas. Žmonės badavo. Žydus saugoję Radviliškio policininkai tyčiodavosi iš jų, mušdavo, todėl darbo sezono pabaigoje būta daug ligonių, suluošintų ir išsekusių.

***

1942 m. birželio 2 d. į Radviliškio pieninei priklausantį durpyną nugabentas ir barake apgyvendintas žydų būrys. Darbas buvo sunkus, bet maisto davinys neblogas. Dirbti reikėjo iki durpių kasimo sezono pabaigos.

***

Į Pavenčių cukraus fabriko durpyną Gaudučių kaime 1942 m. birželio 5 d. iš geto atvežtas 31 žydas. Per durpių kasimo sezoną žydai gyveno barakuose. Darbo sąlygos, nors ir sunkios, buvo neblogos. Pasibaigus durpių kasimo sezonui, kai prasidėdavo cukraus gamyba, žydai dirbo fabrike, čia pat ir gyveno.

***

Nuo 1942 m. liepos 15 d. 250 žydų iš geto atvežta į Bačiūnų durpyną. Jie gyveno barakuose iki sezono pabaigos. Darbo sąlygos ir maistas čia buvo pakenčiami. Vietinių baltaraiščių sargyba nepriekabiavo, leisdavo duoneliauti pas aplinkinius ūkininkus.

1943 m. gegužės 5 d., prasidėjus durpių kasimo sezonui, į Bačiūnų durpyną vėl atvežta 240 žydų (vyrų ir moterų) iš Šiaulių geto. Čia jie apgyvendinti iki sezono pabaigos.

Reikia pridurti, kad visi žydai, dirbę durpynuose (išskyrus Gaudučių), pasibaigus kasimo sezonui, buvo sugrąžinami atgal į getą maždaug iki lapkričio 20 dienos.

**

1942 m. rugsėjo 22 d. buvusiose Linkaičių ginklų dirbtuvėse, vokiečių karinio aerodromo vadovybės paverstose šaudmenų sandėliu ir bombų saugykla, buvo įsteigta stovykla tiems sandėliams aptarnauti. Barakuose apgyvendinti 125 žydai, iš jų – 15 moterų. Ši stovykla laikyta gera, žydai maitinti neblogai. Stovykla egzistavo iki geto likvidavimo – 1944 m. liepos pradžios.

***

1942 m. lapkričio viduryje į Pavenčių cukraus fabriką buvo atvežti 126 žydai, kurie čia dirbo iki 1943 m. sausio 15 dienos. Cukraus gamybos sezono metu prie jų prisidėjo dar 31 žydas iš dirbusiųjų Gaudučių durpyne. Darbas fabrike buvo labai sunkus – cukraus maišus reikėjo krauti tiesiai į geležinkelio vagonus. Darbo laikas nenormuotas, maistas labai prastas. Gyvenimo sąlygos irgi gana bjaurios.

***

1943 m. gegužės 1 d. 60 žydžių iš Šiaulių geto išgabenta į Viduklės „Sodybos“ sandėlius, kad perrinktų pernykštes bulves. Ten jos dirbo mėnesį, o pabaigus darbą grąžintos į getą.

 Judenrato sprendimas. Becalelio Mazoveckio likimas

 1942 m. rugpjūčio 30 d. žydų kolona, kurią sudarė apie 30 žmonių, buvo varoma Trakų gatve į getą. Prie miesto kalėjimo stovėjo aukšti vokiečių valdininkai: pats gebitskomisaras H. Gevekė, virtšaftleiteris (ūkio valdybos viršininkas) Šriveris, štabsleiteris (štabo viršininkas) Dervarteris, dr. Čarnis, vienas iš SiPo vadų Švantas (Klaipėdos vokietis, mokėjęs lietuvių kalbą), arbaitsamto viršininkas Giunteris ir apie dešimtį gebitskomisariato tarnautojų.

Kolonos žydus vokiečiai iškratė. Kai kas į getą nešėsi po drabužiais paslėpę įvairiausių produktų – iš dalies pirktų, iš dalies iškeistų ar suelgetautų. Po kratos ant gatvės grindinio mėtėsi keletas maišelių su miltais ir kruopomis, pora puskilogramių sviesto, duonos riekės, puskepaliai, burokėliai, morkos, obuoliai.

Žydus nuvarė į getą, o gebitskomisaras H. Gevekė išsikvietė į kabinetą visą judenratą. Ten jis tarybai paskelbė ultimatumą: rugsėjo 2 d. 12 val. prie miesto kalėjimo atvesti 50 žydų kontrabandininkų (vokiečiai juos vadino „švarcchendler“) sušaudyti prie mūrinės kalėjimo tvoros.

Grįžusi į getą, taryba sukvietė visų geto tarnybų vadovus tartis, ką daryti. Kaip pasielgti? Akivaizdu, kad vokiečiai nori sunaikinti žydus pačių žydų rankomis. Posėdžiavę iki paryčių, geto vadovai nutarė vokiečiams neperduoti žydų sušaudyti, o visiems geto vadovams su taryba priešakyje ateiti patiems į nurodytą vietą ir pasiaukoti.

Apie tai jie pranešė arbaitsamto viršininkui Giunteriui, su kuriuo žydų taryba nekviečiama turėjo teisę bet kada susisiekti.

Nustatytuoju laiku visi žydų tarybos nariai, geto tarnybų vadovai su pirmininku atėjo prie kalėjimo tvoros ir laukė sušaudymo.

Paskutiniąją minutę gebitskomisaras H. Gevekė mirties bausmę pakeitė 20 000 reichsmarkių kontribucija.

H. Gevekė liepė toliau tikrinti geto kalinius, grįžtančius po darbo namo, ar jie nesineša į getą produktų. 1943 m. gegužės 31 d. jis kartu su keletu vokiečių karininkų – tarp jų buvo gebitskomisaro štabo viršininkas Evaldas Bubas, dr. Čarnis, SiPo pareigūnas Švantas – atvažiavo į Trakų gatvę ir ėmėsi tikrinti po darbo grįžtančius kalinius. Produktų surado pas du: Becalelį Mazoveckį – buvusį kepėją, ir Leną (Leą) Bajer – buvusią muzikos mokytoją. Abu turėjo duonos, papirosų ir po pusę kilogramo mėsos.

1943 m. birželio 3 d. judenrato atstovus iškvietė gebitskomisaras; jiems buvo pranešta, kad abu kontrabandininkai būsią pakarti gete visiems kaliniams matant. Be to, karti juos turėsią patys žydai, o kartuves turinti pastatyti geto žydų taryba.

Kartuvės buvo pastatytos Kaukazo gete, nedideliame sodelyje. Už keletą tūkstančių markių nusamdyti budeliai žydai – Kerbelis ir Davidavičius. Tačiau geto taryba labai atkakliai derėjosi su štabo viršininku Bubu, kad pasigailėtų dviejų pasmerktųjų. Galop po ilgų derybų ir kyšių (auksas, papuošalai, odiniai vyriški batai) sutarė, kad Lenos Bajer bus pasigailėta. Becalelio Mazoveckio išgelbėti nepavyko.

1943 m. birželio 6-ąją, sekmadienį, 9 val. visi abiejų geto dalių kaliniai buvo sutelkti Kaukazo gete. Stebėti korimo atvažiavo keli gebitskomisariato karininkai, tarp jų štabo viršininkas Bubas.

Becalelį Mazoveckį ir Leną Bajer iš kalėjimo atvedė žiaurumu garsėjęs žydų budelis ir kankintojas lietuvis policininkas Belkštys su kulkosvaidžiu ant peties bei dar vienas policininkas. Štabsleiteris Bubas, vienas šlykščiausių gebitskomisariato pareigūnų, aršus žydų priešas, išdrožė trumpą kalbą kaliniams ir pagrasino, kad visi, kurie nelegaliai nešis į getą produktų, bus pakarti, po to įsakė paleisti Leną Bajer. Nuo merginos kojų ir rankų nuėmus grandines, ji įsimaišė į kalinių minią. Bubas perskaitė mirties nuosprendį Mazoveckiui. Bausmę privalėjo vykdyti Kerbelis ir Davidavičius, tačiau Becalelis Mazoveckis pats įkišo galvą į kilpą, prieš tai atsiprašęs geto kalinių, kad dėl jo jiems tekę patirti tiek nemalonumų. Gydytojas Dovydas Drujanas paliudijo Mazoveckio mirtį.

 Šiaulių getas SS žinioje

 1943-ųjų liepą Šiaulių getas pateko SS žinion. Tuo metu Kauno getas buvo performuotas į Kauno koncentracijos stovyklą (Stammlager), o Šiaulių getas padarytas jo išorine koncentracijos stovykla (Ausenlager). SS tarnyba iškart likvidavo visas žydų darbo vietas privačiose firmose ir miesto įmonėse, nesusijusiose su vermachto užsakymų atlikimu. Žydai tebedirbo Frenkelio fabrike, kariuomenės aprūpinimo tarnybų sandėliuose (keliasdešimt žydų turėjo gaminti beržų kaladėles dujų generatorių įrenginiams vermachto sunkvežimiuose) ir kitur. Nuo 1943 m. rugsėjo 21 d. naujoji geto SS vadovybė įsakė sukurti Šiaulių koncentracijos stovyklai nuolatines šalutines stovyklas (Nebenlager) su tiksliu darbo vietų skaičiumi kiekvienai stovyklai. Stovyklų skaičių papildė jau egzistavusios stovyklos:

Šiaulių karinis aerodromas Zokniuose – 500 žydų;

buvusios Linkaičių ginklų dirbtuvės – Šiaulių aerodromo Zokniuose amunicijos sandėliai ir bombų saugyklos – 250 žydų (prie ten dirbusiųjų 125 kalinių judenratas nukreipė dar 125 žmones);

Pavenčių cukraus fabrikas – 250 žydų (čia taip pat papildomai nukreipti 125 kaliniai);

Remdamasi patvirtintu sąrašu, vykdant SS tarnybos įsakymus, geto taryba rugsėjo gale nukreipė žydus į naujas stovyklas:

A.B.A. – Armijos aprangos tarnyba – buvo įkurta nebaigtoje statyti ligoninėje (dabar Šiaulių ligoninė, V. Kudirkos g. 99; jos teritorijoje stovėję gyvenamieji barakai karo metu ir po karo sudegė) – 800 žydų;

Akmenės kalkių degykla ir plytinė – 250 žydų;

Daugėlių plytinė Kuršėnuose – 250 žydų.

Daugėlių plytinės ir Pavenčių cukraus fabriko žydai dar dirbo sezoninius žemės ūkio darbus buvusiame Ringuvos dvare, kuris priklausė SS žiniai. Darbo sąlygos ten buvo baisios – badas, nuolatiniai mušimai, tyčiojimasis.

1943 m. sausį, kai baigėsi darbas Pavenčių cukraus fabrike, 250 žydų buvo pervežti į Šiaulius ir įdarbinti A.B.A. Todėl A.B.A. tapo didžiausia, be geto, stovykla Šiauliuose – 1050 žydų.

Išvežus žydus į darbo stovyklas Šiaulių apylinkėse, geto kalinių skaičius sumažėjo 1550 asmenų. Iš karto buvo likviduotas Kaukazo getas, o likusieji žydai sugrūsti į Ežero-Trakų getą. Judenrato pirmininkas Mendelis Leibavičius padarytas eiliniu tarybos nariu, o į jo vietą 1943 metais esesininko H.Šliofo paskirtas Vokietijos žydas Georgas Parizeris, kuris tapo skundiku, tiesiog SS šnipu gete.

G. Parizeris kalėjo Šiaulių gete kartu su žmona vokiete ir dviem vaikais. Parizerienė galėjo išsiskirti su vyru ir vaikus paskelbti arijais. Tačiau ji to nepadarė ir pasiaukojo pati su vaikais – kartu su vyru nuėjo į getą. Išveždami Šiaulių geto kalinius 1944 m. liepos 22 d. į Štuthofo koncentracijos stovyklą, SS karininkai leido G. Parizeriui su šeima keliauti atskirai nuo kitų kalinių.Likus vienai stotelei iki Štuthofo, jo mantą (lagaminus ir maišus) iškrovė prekių stotyje. „Parizerių šeimos nariai nusiėmė žvaigždes, ir mes jų daugiau nebematėme“, – pasakojo likę gyvi šiauliečiai, kartu vežti iš geto į Štuthofą. Kai 1945 metų pavasarį Dancigą (Gdanskas, Lenkija) užėmė sovietų kariuomenė, buvusi geto kalinė Liuba Lipšicaitė, vaistininko Leviko Lipšico duktė, gatvėje atpažino G. Parizerį ir pranešė komendantūrai. G. Parizeris buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Bausmę atliko Kazachstane, o šeima iš sovietų okupacinės zonos išvyko į Vakarų Vokietiją, kur vėliau su saviškiais susitiko ir grįžęs iš įkalinimo vietos G. Parizeris.

Geto karo komendantu buvo paskirtas SS oberšarfiureris (viršila) Hermanas Šliofas, geto sargybos viršininku – SS rotenfiureris (jaun. puskarininkas) Heningas. Lietuvių policija nušalinta. Sargybos funkcijoms iš Rumunijos buvo atvežta vokiečių SS kuopa ir apgyvendinta buvusioje žydų senelių prieglaudoje.

Kadangi koncentracijos stovykloje negalėjo būti nedarbingų kalinių, netrukus valdžia ėmėsi dar kai kurių priemonių. 1943 m. lapkričio 5 d. SS tarnyba, pagal numatytą planą pasitelkusi fašistams tarnaujančių vlasovininkų[9]) kuopą bei visą SD ir SiPo personalą, palaukė, kol geto kaliniai išėjo į darbą, apsupo getą sustiprinta sargyba, nieko nebeįleisdami ir neišleisdami pro vartus. Pradėta visur ieškoti vaikų iki 13 metų. Rastuosius vilko į mašinas ir grūdo nelyginant malkas, o nuvežus į stotį uždarė į prekinius vagonus. Kai kurie vaikai slėpėsi, bet juos suradę budeliai negailestingai vilko už kojų, plaukų iš palovių, iš už spintų, mėtė nuo pastogių tarsi kokias šiukšles, luošino. Buvęs geto policijos viršininkas Efroimas Gensas, norėdamas ar verčiamas parodyti pavyzdį, atsinešė savo mažametę dukrytę ir ją įstūmė į mašiną.

Tą šiurpią dieną Šiauliuose, Linkaičiuose, Zoknių aerodrome, Pavenčiuose ir Daugėliuose iš žydų buvo atimti 725 vaikai, o kartu išvežti 92 nedarbingi arba nedirbantys dėl ligos kaliniai. Prekiniais vagonais jie išgabenti į Osvencimą ir visi nužudyti. Nenorėdami palikti vaikų baisioje kelionėje, kartu su jais savanoriškai išvyko geto tarybos narys Beras Kartūnas ir vaikų gydytojas Urijas Rozovskis.

Tik Akmenės žydų stovyklos, buvusios tolėliau nuo Šiaulių, ši „akcija“ nepalietė. Bet 1943 m. gruodžio 12 d. čia atvykęs ROA karių būrys prie pačioje stovykloje iškastos duobės nušovė 7 vaikus ir vieną sergančią žydę, kuriuos buvo suėmęs stovyklos komendantas SS oberšarfiureris Graudelis.

Vaikų ir nedarbingų žydų naikinimui vadovavo SS hauptšturmfiureris (kapitonas) Fiorsteris iš operatyvinės grupės 3A ir geto komendantas H. Šliofas. Po šios „akcijos“ viskas apmirė, geto kaliniai pajuto, kad jie tikrai atsidūrė koncentracijos stovykloje.

 1944 metų pavasarį fronto linija artėjo prie Lietuvos. Raudonoji armija sparčiai žygiavo pirmyn, geto kaliniams nešdama viltį, kad gal rasis galimybė jiems išgyventi.

Tačiau vokiečiai tapo neramūs, sunerimo ir jų talkininkai lietuviai. Budeliai pajuto, kad netoli atpildo valanda. Jie pasunkino žydų darbo sąlygas, darbo vietose vadovai ir prižiūrėtojai priekabiavo, sugriežtino kalinimo režimą, vis kebliau buvo prasimanyti maisto.

Iš pafrontės žydų stovyklų vokiečiai ėmė gabenti kalinius į Šiaulių getą.

Joniškyje buvo įsteigta vokiškos organizacijos „Todt“ (O.T.) stovykla, į kurią atvežti 483 žydai iš Smurgainių ir Ašmenos. Jie buvo ligoti, išsekę nuo bado ir sunkaus darbo statant fortifikacijos įrenginius. 70 žydų iš Joniškio O.T. stovyklos dirbo Latvijoje, Lietuvos pasienyje, atskiroje O.T. darbovietėje, ir buvo jau virtę klipatomis. Nors O.T. vadovai priešinosi, SS šią nedidelę stovyklą uždarė, o kalinius perkėlė į Joniškį. Visi kaliniai buvo išsekę, iš viso darbingų tebuvo 220 žmonių. Prijungus stovyklą prie Šiaulių geto, visi ligoniai pristatyti tenai. SD įsakius, stovykloje buvo atrinkta 50 stipriausių ir darbingiausių vyrų ir išvežta į Kauną nužudytųjų žydų lavonams deginti IX forte. Darbininkų pasiimti motociklu atvyko B. Kitelis, garsusis Vilniaus geto „likvidatorius“[10]. Kartu su juo važiavo du dengti sunkvežimiai su užrašu „Paštas“.

Į Šiaulių getą buvo suvežta beveik 3000 žmonių iš Panevėžio. Dauguma – Vilniaus ir Kauno žydai,tarp jų ir tie, kurie dar 1943 metais buvo išgabenti į Estijos bei Latvijos koncentracijos stovyklas, o vėliau iš ten išvežti dirbti Panevėžio aerodromo plėtimo bei fortifikacijos darbus. Jiems vadovavo O.T. Kalinių fizinė būklė, palyginti su Joniškio stovykloje laikomų sveikata, buvo geresnė.

Su šia partija sugrįžo ir tie 250 žydų, kuriuos ankstyvą 1944 m. pavasarį, kaip darbingiausius, vadovybė perkėlė iš Zoknių į Panevėžio aerodromą. Tarp atvežtųjų buvo 240 Vengrijos žydžių, kurios kasė apkasus bei dirbo kitus darbus Rytų fronte; čia pateko apie 10 Vokietijos žydžių iš Rygos geto, kurios dirbo pagalbinius darbus karinių dalinių virtuvėse (tarp atvežtųjų buvo dvi seserys, pavarde Šavl, žydiškai reiškiančia – „Šiauliai“; jaunesnioji, vardu Zelma, dirbo kambarine geto komendanto H. Šliofo bute).

 Šiaulių geto likvidavimas ir kalinių išvežimas

 1944 m. liepos 8 d. geto komendantas H. Šliofas judenratui paskelbė, kad getas uždaromas, niekas į darbą nebeisią, visi turį ruoštis evakuotis į Vokietiją, nes fronto linija priartėjusi prie Panevėžio. Geto kalinius apėmė panika ir siaubas. Keletas šimtų žydų pro šoninius geto vartus (buvo vartai tiesiai iš Ežero-Trakų geto į Frenkelio fabriko teritoriją, su kuria getas ribojosi) prasiveržė į fabriko kiemą, iš ten per tvorą puolė bėgti į laukus šiaurės rytų link. Fabriko betribsleiteris (gamybos vadovas) Zigelis ir atsitiktinai teritorijoje maišęsis Šiaulių kalėjimo prižiūrėtojas Antanaitis pradėjo šaudyti į bėglius iš pistoletų. Zigelis nušovė dvi žydes, o Antanaitis – du vaikus: Malką ir Nudelį. Tuo tarpu esesininkai, sužinoję, kad žydai bėga, nudūmė sunkvežimiu Vilniaus gatve ir, pasukę Žuvininkų kaimo link, užtvėrė kelią. Taip bandžiusius gelbėtis sugrąžino į getą.

Stojo neramios laukimo dienos. Be maišo (vietoje kuprinės) ir dėvimos aprangos, jokios mantos su savimi imtis nebuvo leidžiama.

1944 m. liepos 15 d. į geležinkelio krovininius vagonus įsodinta ir išgabenta pirmoji geto kalinių partija:

arti 3000 žydų iš Panevėžio O.T. stovyklos;

433 žydai iš Joniškio O.T. stovyklos.

1944 m. liepos 19 d. tokiu pat būdu išgabenta antroji geto kalinių partija (1990 žmonių):

1050 iš A.B.A. dirbtuvių;

250 iš Zoknių karinio aerodromo;

250 iš Daugėlių plytinės;

200 iš Linkaičių šaudmenų ir bombų sandėlių (apie 50 žmonių sugebėjo pabėgti);

240 iš Akmenės.

Naktį iš liepos 21 į 22 d. pradėta intensyviai bombarduoti Šiaulių miestą. Bombos krito ir į geto teritoriją. Buvo užmušta keletas žydų, tarp jų geto tarybos narys, buvęs judenrato pirmininkas Mendelis Leibavičius.

1944 m. liepos 22 d. trečioji kalinių partija išvaryta pėsčiomis į Pavenčių geležinkelio stotį, kadangi geležinkelis ir stotis Šiauliuose buvo subombarduoti. Kolonoje žygiavo 1500 Šiaulių geto kalinių.

Su šia kolona judėjo ir mūsų šeima. Mus varė 30 km iki Pavenčių cukraus fabriko. Ten uždarė gatavos produkcijos sandėliuose, kurie vasarą buvo tušti. Čia nakvojome, o kitą rytą mus suvarė į ešelonus Pavenčių stotyje ir nuvežė į Štuthofą. Iš Šiaulių iki Pavenčių mus konvojavo esesininkai latviai, o traukinyje saugojo visa geto esesininkų sargyba. Likus 20 km nuo Štuthofo, mus įsodino į atvirus siauruko vagonus ir tokiu būdu pristatė prie pat stovyklos vartų[11].

1944 m. liepos 24 d. pėsčiomis, paskui mašinomis iš Šiaulių geto buvo išvaryti paskutiniai kaliniai. 160 žydų iš vermachto ūkio sandėlių išvežta į Rygą, kur jų laukė Salaspilio koncentracijos stovykla.

Pirmosios trys kalinių partijos geležinkeliu nugabentos tiesiai į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o paskutinioji, ketvirtoji, kartu su likusiais Salaspilio koncentracijos stovyklos kaliniais laivais išvežta į Dancigą, iš ten – 28 km geležinkeliu į Štuthofą. Keletas šimtų darbingų žydų išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą.

Evakavimo operacijai vadovavo Šiaulių geto komendantas H. Šliofas ir operatyvinio būrio 3A karininkas Fiorsteris.

Ešelonai su Šiaulių geto kaliniais riedėjo į vakarus, o prie miesto artėjo Raudonosios armijos 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenė, sustiprinta 3-ojo Baltarusijos fronto 5-osios gvardijos tankų armijos ir 3-ojo gvardijos mechanizuoto korpuso. Po įnirtingų mūšių Raudonoji armija 1944 m. liepos 27 d. įžengė į Šiaulius. Tarp vokiečių kontratakas atremti atskubėjusių karinių dalinių buvo ir 16-oji lietuviškoji divizija, kurioje tarnavo nemaža žydų.

Išlikusiųjų Šiaulių geto kalinių kančių kelias tęsėsi Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklose.

 

Panaudoti šaltiniai:

1. Berelis Dovydas Magidas. Ką aš turiu papasakoti (Lapeliai iš gyvenimo). – Tel Avivas, 1992 (jidiš k.).

2. Eta Fridman-Faiviš. Rietavo miestelyje, Lietuva (Iš mano prisiminimų: Rietavas, Telšiai, Šiauliai, Štuthofas). – Chaifa, 1957 (jidiš k.).

3. Leivis Šalitas. Taip mes mirėme. – Miunchenas, 1949 (jidiš k.).

4. Jerušalmi. Žydų žūtis Šiaulių gete ir aplinkiniuose miesteliuose. Lite (Lietuva), I tomas. Red. Dr. Mendelis Sudarskis, Urijas Kacenelenbogenas, Jankelis Kisinas. – Niujorkas, 1951, p. 1767–1832 (jidiš k.).

5. Pinkas Hakehillot Lita (Lietuvos žydų bendruomenių nuo jų sukūrimo iki Holokausto metraštis). Red. Dov Levin, red. pavad. Josifas Rozinas. – Katastrofos kankinių ir didvyrių atminties institutas Yad Vašem, Jeruzale, 1996 (hebrajų k.).

6. Masha Greenbaum. The Jews of Lithuania. A History of a Remarkable Community 1316–1945 (Maša Grinbaum[12]. Lietuvos žydai. Nuostabios bendruomenės istorija 1316–1945). – Gefen Books, Jerusalem, 1995 (anglų k.).

7. Dr. Faktorius, dr. Goldbergas, rab. Fiškinas. Šiaulių miesto žydų gete vykusių žudynių aprašymo aktas, 1944 lapkričio 25. MAB RS, f. 159-29, RKA-I.

8. ŠAA. F. 269, ap. 1a, b. 27, l. 6, 22, 24, 25, 27, 32, 39, 43, 55, 71, 114, 116.



[1] LAF – Lietuvių aktyvistų frontas, įsteigtas Berlyne 1940 m. lapkritį Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Organizacija rėmėsi ginkluotais savanoriais, vadintais įvairiai: aktyvistų, partizanų būriai, kartais – Tautinės darbo apsaugos būriais. Nacių okupacijos pradžioje būrių nariai ant rankovių ryšėjo baltus raiščius, todėl dažnai buvo vadinami baltaraiščiais. Nemažai jų dalyvavo persekiojant ar naikinant žydus. Vėliau dalis būrių buvo paleista, kiti, įsiliejus naujiems savanoriams, perorganizuoti į reguliarias policijos struktūras, pvz., viešąją policiją, policijos batalionus (savisaugos batalionus), arba vokiečių vadintąją pagalbinę policiją, ir kt. Kai kurie šių padalinių taip pat dalyvavo žydų žudynėse. LAF’o veikla buvo uždrausta 1941 m. rugsėjo 26 d. generalinio komisaro A. T. Rentelno (A. T. von Renteln) įsakymu. (Red.).

[2] Viena iš keturių – A, B, C, D vokiečių operatyvinių grupių (Einsatzgruppe), sudarytų iš esesininkų, gestapo ir SD pareigūnų komunistams, sovietiniams pareigūnams, žydams, čigonams, ligoniams žudyti (vykstant taip vadinamoms „akcijoms“) SSRS teritorijoje. Operatyvinės grupės buvo skirstomos į operatyvinius būrius (Einsatzkommando – EK), o pastarieji – į ypatingus specialios paskirties būrius: Sonderkommando, Restkommando, Rollkommando (Red.).

[3] Autoriaus apskaičiavimais, Luponių miške, prie Kužių, buvo nužudyta apie 8000 žydų, Normančiuose – 1000, Bubiuose – 500, Pročiūnuose – 340, iš viso beveik 10 000. Po „akcijų“ gete liko per 4000 žmonių (Red.).

[4] Šio ir kai kurių kitų čia minimų asmenų vardų nustatyti nepavyko (Red.).

[5] 1879 metais Chaimas Frenkelis įsteigė Šiauliuose odų fabriką. XX a. pradžioje fabrikas išaugo į vieną didžiausių šios rūšies fabrikų visoje Rusijos imperijoje (800 darbininkų). Tėvo veiklą tęsė jo sūnus Jokūbas; tarpukariu tai buvo stambiausia Lietuvos įmonė, gaminusi odpadžius, juchtą, chrominę odą. Čia dirbo arti 1500 žmonių. 1926 metais pradėjo veikti antras – avalynės fabrikas „Batas“ su 850 darbininkų. Dauguma specialistų ir administratorių šiose įmonėse buvo žydai. Karo išvakarėse abu fabrikai buvo sovietų nacionalizuoti ir sujungti į vieną (fabrikas Nr. 5). Nuo 1946 metų tai „Elnio“ odos ir avalynės kombinatas (Red.).

[6] Kazimiero Venclauskio dukterų (Danutės ir Gražbylės) pavardės – Venclauskaitės (Red.).

[7] Į sąrašus nepateko Ida Levitoniene, Liuba Stulgaitienė, Joselis Turkas (šio metu gyvena Lietuvoje), žr. p. 380, 381.(Sud.)

[8] Pagal Jerušalmį, žr. [4, 1799, 1829], į getą įėjo 4753 žmonės. Tas pats skaičius minimas 1942 m. pradžioje. Darbo jėgos panaudojimo dokumente (1943 m. gegužės 1 d.) paminėta, kad Šiaulių gete buvo 4759 žydai (Masinės žudynės Lietuvoje, 1941–1944. Dokumentų rinkinys, II d., Vilnius, „Mintis“, 1965, p. 117). Pagal publikuojamus sąrašus, gete surašymo metu legaliai gyveno 4665 žmonės; į sąrašus buvo įtraukti ir 160 darbininkų, laikinai permestų į priverstinius darbus geto stovykloje Radviliškio durpyne, žr. p. 637 (Sud.).

 

[9] A. Vlasovas, buvęs sovietų generolas, 1942 metais paimtas nelaisvėn, ėmėsi vadovauti Rusų išlaisvinimo judėjimui (ROD – Russkoje osvoboditelnoje dviženije, kartais vadintas ROA – Russkaja osvoboditelnaja armija), kurio kontingentas formavosi daugiausia iš sovietų karo belaisvių. Vlasovininkų daliniai įeidavo į SS pajėgų sudėtį (Red.).

[10] Vilniaus getas buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23 d. (Red.)

[11] Šiuo metu siaurukas yra Štuthofo koncentracijos stovyklos (Štutovo miestas, Lenkija) muziejaus dalis (Red.).

[12] Autorė (mergautinė pavardė Pesinaitė) gimusi Šiaulių mieste.

Informacija atnaujinta: 2/13/2008
Informacija
2016.07.13

 

 

KAINORAŠTIS

 

***

Norintiems užsisakyti ekskursiją iš anksto skambinkite
tel. (8 5) 212 0112,
tel. (8 5) 231 2357
(Tolerancijos centras),
tel. (8 5) 212 7083 (Holokausto ekspozicija) arba

el. p
. muziejus@jmuseum.lt

 

***


Dėl edukacinės programos VVGŽM maloniai prašome kreiptis
mob. tel. (8 5) 212 0112, 8 689 86 191
tel. (8 5) 231 2357
el. p. muziejus@jmuseum.lt

 

***


Tolerancijos centro darbo laikas:

pirmadienį, ketvirtadienį 10–18,
antradienį–trečiadienį 10–19,
penktadienį 10–16,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–17

 

***

 

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:

pirmadienį–ketvirtadienį 9–17,
penktadienį 9–16,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16

 

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje,
Pamėnkalnio g. 12, Vilniuje

 

Programa skirta 7–12 klasėms

Edukacinės programos kaina 1,00 € mokiniui


Informacijai ir rezervavimui tel. (8 5) 212 7083,
el. paštas milda@holocaustatlas.lt

 

***

 

Panerių memorialas:

Nuo spalio iki balandžio mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą

pirmadienį–nedirbame,
antradienį–sekmadienį 9–17

 

***

 

 

Norintiems užsisakyti ekskursiją Panerių memoriale
skambinkite tel.
+370 699 90 384 arba elektroniniu paštu: mantas@jmuseum.lt
Ne mažiau kaip vieną dieną iki planuojamos ekskursijos

 

 

***

Kviečiame į nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

 

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

 

Žydų gyvenimas Lietuvoje

 

Dingęs pasaulis

 

Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

Bibliotekos darbo laikas:

pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais  – nuo 13.00 iki 17.00 val.

antradieniais, ketvirtadieniais –  nuo 11.00 iki 15.00 val.

Tel. (8 5) 261 3128

Mob. +370 652 70179

***

Mieli muziejaus lankytojai,

minėdami II pasaulinio karo pabaigos 70-metį,

kviečiame jus dalintis savo prisiminimais ir nuotraukomis.

Prašytume susisiekti su mumis adresu: muziejus@jmuseum.lt

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.

Daugiau informacijos

 

 

 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.