Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI

Markas Zingeris


Markas Zingeris. Pauliaus Račiūno nuotr.

IŠ GRIUVĖSIŲ: PRAEITIES PRARADIMAI IR ATGAVIMAI ŠIANDIENOS LIETUVOJE[1]

Straipsnis parengtas pagal pranešimą anglų kalba, skaitytą 2013 metais Konrado Adenauerio fundacijos surengtame forume Berlyne, ir publikuotas vokiškame leidinyje „Vilne. Wilna. Wilno. Vilnius“ (2017).

Šiame straipsnyje pamėginsiu pateikti keletą įžvalgų apie gana kompleksišką žydų paveldą Lietuvoje. Kalbėsiu ne tiek apie atlyginimą už jį ir kompensaciją – tai ilgus metus tarptautinėje žiniasklaidoje būdavo pateikiama kaip problema kalbant apie holokausto aukas[1]. Daug svarbiau sugrąžinti žydiškąją istoriografiją į visuotinę Lietuvos gyventojų sąmonę ir vėl skirti deramą vietą žydų palikimui visuotinėje Lietuvos istorijoje. Beje, tai jau daroma.

Vadovėliuose cituojami atitinkami šaltiniai, Lietuvos kultūrinis ir humanitarinis elitas vis labiau praplečia praeities regos lauką, dėmesio fokusavimas perkeliamas nuo etnocentrizmo į visaapimančią lietuviškumo tapatybę. Vis dėlto dar esama nemažų kliūčių, kurias būtina įveikti.

Neįmanoma kalbėti apie status quo šioje srityje neištyrinėjus – bent jau selektyviai – praeities ir neiškėlus kai kurių tarpkultūrinių ir politinių klausimų. Negaliu apeiti ir savo asmeninės patirties, mat kai kalbame šia tema, tai yra ir mano šeimos istorijos dalis. Negalėčiau nepaminėti didžiulio savo brolio indėlio, kuris Pertvarkos metais buvo pirmasis anuomet iš naujo besikuriančios Lietuvos žydų kultūros draugijos ir žydų etnografijos draugijos pirmininkas ir pirmojo Lietuvos žydų muziejaus direktorius prieš atsiskiriant ir po atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos.

Šiame straipsnyje aptariamus klausimus suformuluočiau taip:

  • Kas nutiko su Lietuvos žydų „civilizacija“ pokario ir komunistinio režimo metais?

ir

  • Kokios naudos iš žydų istorijos reliktų Lietuvoje mes, dabartinė karta, galime gauti visuomenei plačiąja prasme, Lietuvos žydams, pasaulinei žydų bendruomenei ir Lietuvos svečiams iš Europos ir viso pasaulio?

Demografinė Lietuvos miestiečių sudėtis XX amžiaus viduryje išgyveno tragiškų pokyčių. Dabartinių tyrimų duomenimis 92–94 % Lietuvos žydų per holokaustą išžudė naciai ir jų lietuviai kolaborantai. Tad dauguma dabartinės kartos Lietuvos gyventojų nė nunumano, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą atrodė Lietuvos miestelių centrai. Taip yra ne vien dėl to, kad Lietuvos provincijoje po holokausto faktiškai visiškai nebeliko žydų (nacizmo terminu kalbant, provincija liko judenrein – „laisva nuo žydų“), kaip buvo numatę naciai, tačiau ir dėl vėliau, sovietinio režimo metais vykdomos kultūrinės politikos, ir dėl to, kad po karo, išskyrus paskirus atvejus, visiškai nesirūpinta išsaugoti žydiškumo artefaktų.

Gerai žinoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą štetluose, kaip jidiš kalba buvo vadinami miesteliai ir gyvenvietės, 27–70 % gyventojų buvo žydai[2]. Ši įvairialypė kultūra, kurią išties būtų galima vadinti civilizacija, per dvejus-trejus karo metus išnyko, palikusi savo meną, artefaktus, dokumentus, ikonografiją ir turtą – viską, ką geba sukurti civilizacija – išsklaidytą po visą Lietuvą ir kitas šalis.

Taip, viskas buvo sugriauta ir sunaikinta, tad ką dabar daryti?

Galima būtų manyti, kad po holokausto juo labiau reikėjo visu tuo pasirūpinti. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Belieka tik įsivaizduoti, kokie nesuvokiamai klaidūs buvo istorijos ir asmeniniai žmonių likimų posūkiai, atvedę prie to, kad kultūrinis Lietuvos žydų palikimas XX amžiaus pabaigoje atsidūrė po vieno poeto lova Tel Avive, vienoje Niujorko pastogėje arba kažkuriame Paryžiaus rūsyje[3], tačiau kaip viskas susiklostė Lietuvoje, toje šalyje, kurioje klestėjusi žydų kultūra buvo sunaikinta?

Tad dėl kokių priežasčių po Antrojo pasaulinio karo nebuvo pasirūpinta išsaugoti žydų palikimą?

Kodėl prireikė tiek daug pastangų atkurti tai, ką dar galėjome surasti?

Pažvelkime į šios problemos esmę. Buvo visiškai neaišku, priešingai nei dabar, ką ir kodėl Lietuva prarado. Antroje praėjusio amžiaus pusėje masinių Lietuvos žydų žudynių vietos dažniausiai nebuvo pažymėtos kaip tokios, o ten, kur buvo pažymėtos, liko neaišku, kodėl ten išžudyti būtent žydai. Daugumoje vietų buvo įrašyta „tarybiniai piliečiai“ arba „civiliai gyventojai“ – toks buvo oficialiai pripažintas nacionalsocialistinio genocido aukų įvardijimas. Visuomenėje, kurioje laisvas ir viešas diskursas buvo tabu, holokaustą tinkamai įvertinti buvo neįmanoma.

Dėl tos pačios priežasties buvo neįmanoma nei laisvai kalbėti apie žydų kultūrą.

Ką šiuo klausimu galima būtų pasakyti apie lietuvius, atsidūrusius vakarinėje geležinės uždangos pusėje?

Tenka pažymėti, kad laisvojo pasaulio lietuvių emigrantai atkakliai vengė pasisakyti apie lietuvių kolaboravimą su naciais žudant Lietuvos žydus. Mano galva, taip buvo todėl, jog tai būtų galėję pakenkti vyraujančiam lietuvių požiūriui į lietuvių tautą kaip svetimų okupacinių valdžių auką ir kankinę. „Lietuviai dar ir dabar tą neigia, – 1999 metais rašė Vytas Stoškus Kanados savaitraštyje „Christian Courier“. – Jie tvirtina matę, kaip žmonės būdavo suvaromi, bet, esą, niekuomet nežinoję, kodėl. Jie linkę visą kaltę suversti į Lietuvą įžygiavusiems naciams.“

Žinoma, tarp emigravusių lietuvių intelektualų esama išimčių, pavyzdžiui, Tomas Venclova, poetas ir Jeilio universiteto profesorius, kuris paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais parašė reikšmingų straipsnių apie lietuvių ir žydų santykius, arba istorikas profesorius Saulius Sužiedėlis, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje darbavosi minėtoje Tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir tyrė nusikaltimus, įvykdytus Lietuvoje nacistinio valdymo metais, o taip pat ir keletas Santaros, liberaliosios lietuvių emigrantų Jungtinėse Amerikos Valstijose organizacijos, narių. Jų pažiūros ir tyrinėjimai suformavo kai kurių kitų jaunesniosios išsilavinusių lietuvių kartos intelektualų nuomonę, tačiau, kaip rusai sako, oras dėl to nepersimainė.

Būtina dėti nuolatines pastangas, parodyti politinę valią ir sukurti naujas bendrojo lavinimo formas. Komunistinio režimo laikais tai buvo visiškai neįmanoma. Apleistos žydų kapinės visoje šalyje buvo nusiaubtos, antkapiniai akmenys neretai panaudojami statyboms. Negaliu nepaminėti, kad sovietai pačiame Vilniaus centre iš granitinių žydų antkapių sumūrijo laiptus, kurie vedė į profsąjungų kultūros rūmus kaip „socialistinio rojaus“ simbolį. Vienas Izraelio parlamento narys, iš Lietuvos kilęs žydas, kartu su tuometiniu pokario metais Vilniuje įsteigto žydų muziejaus direktoriumi Jankeliu Gutkovičiumi, kreipėsi į Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininką Justą Paleckį dėl vandalizmo senosiose Vilniaus žydų kapinėse ir paprašė padėti pervežti iškilaus žydų mokslininko Vilniaus Gaono palaikus į Izraelį. Į šį prašymą niekaip nebuvo sureaguota.

Gal tai nuskambės kaip metafora, bet tikra yra tai, kad antroje XX amžiaus pusėje Vilniaus centre tūkstančiai, o gal šimtai tūkstančių žmonių mindžiojo žydiškus vardus, dar įskaitomus akmenyse, ir niekam tai nerūpėjo – bent jau iki to amžiaus pabaigos niekas viešai apie tai nepasisakė. Kaip ir daug kas sovietinio režimo valdymo metais, šie žydų kultūrinio palikimo likučiai veikiausiai buvo naikinami ne iš piktos valios ar agresyvaus antisemitizmo (nors ir jo sovietinės Lietuvos žydams teko nemažai patirti), o tikriausiai kaip pragmatinių arba biurokratinių sprendimų priėmimo procesų įvairiuose lygmenyse išdava, arba dėl atsitiktinumo ar visiško abejingumo. Beje, Klaipėdos uostamiestyje buvusių senųjų evangelikų kapinių antkapiai irgi buvo panaudoti statyboms. Taigi buvo naikinamas visas kultūrinis paveldas, o ne vien žydų kultūrinės vertybės, pradedant rusų stačiatikių ikonomis, senoviniais sidabriniais bažnytiniais rakandais ir baigiant pergamentiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentais – iki pat paskutinių dienų buvo grobstoma visoje Sovietų Sąjungoje. Vilniaus žydų muziejuje eksponuojamas vienas iš tokių šokiruojančių pavyzdžių, kam po karo naudoti žydų antkapiniai akmenys: kaip girnapusė naudotas antkapinis akmuo su dar aiškiai matomomis hebrajiškomis raidėmis buvo rastas vieno kaimiečio ūkyje, kuris karo metais buvo nušovęs ir apvogęs savo kaimynus žydus.

Simboliška, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos, pastatytos XVIII amžiuje, griuvėsiai po Antrojo pasaulinio karo, vadinamaisiais socializmo statybos metais, buvo sulyginti su žeme. Taigi sovietai kaip ir užbaigė nacių pradėtą darbą su žydų kultūros artefaktai. Vienintelis žinomas išlikęs artefaktas iš Didžiosios sinagogos, toros skydas (tasas) iš aukso ir sidabro su dešimčia Įsakymų, kurį viename iš savo paveikslų tiksliai, su visomis detalėmis įamžino Marcas Chagallas, kai 1935 metais lankėsi Vilniuje, komunistinio režimo metais tapo eksponatu Religijos istorijos ir ateizmo muziejuje Vilniuje. Visoje Lietuvoje bažnyčios, sinagogos ir vienuolynai dažniausiai būdavo pertvarkomi į sandėlius arba fabrikų pastatus.

Nemaža Vilniaus žydų rašytojų ir dailininkų, kurie išgyveno holokaustą (pavyzdžiui, Rafailas Chvolesas, Mošė Rozentalis ir Samuelis Bakas), po Antrojo pasaulinio karo turėjo palikti Lietuvą. Kūrybinio potencialo netektis dar labiau apsunkino kitus praradimus, kuriuos teko išgyventi ir taip jau nykstančiai Lietuvos žydų bendruomenei.

Kaip režimams ir būdinga, Vilniaus žydų muziejus, kurį 1944 metais atkūrė Vilniaus gete išgyvenę intelektualai Šmerkė Kačerginskis, Avromas Suckeveris, Lazeris Ranas, Jankelis Gutkovičius, Šloimė Beilis ir kiti, po penkerių metų buvo uždarytas. Tai buvo padaryta iš Maskvos vykdomos vadinamosios antikosmopolitinės kampanijos rėmuose. Beveik tuo pat metu buvo uždaryti paskutiniai dar išlikę jidiš kalbos vaikų darželiai. Toks, esą, buvęs „darbo žmonių pageidavimas“, kaip būdavo oficialiai formuluojama. Beje, tuo metu aš kaip tik lankiau tokį vaikų darželį ir prisimenu, kaip staiga, per vieną dieną atsidūriau lietuviškame vaikų darželyje.

Taigi belieka manyti, kad „darbo žmonių pageidavimas“ buvo viena iš priežasčių, jog aš esu lietuvių kalba rašantis rašytojas.

Kaip jau minėjau, jaunesnioji karta išaugo nieko nesužinojusi nei apie žydų indėlį į Lietuvos istoriją, nei apie nacių rasizmą, sukėlusį holokaustą. Šių temų sovietai niekada viešai nesvarstė. Visoje Sovietų Sąjungoje iki pat Michailo Gorbačiovo „glasnost“ laikų valdantieji instrumentalizavo antižydiškus ir antisemitinius stereotipus, skleidė juos prisidengdami antisionizmu, antikapitalizmu, antiimperializmu, papildydami lygiai tokiais pačiais komentarais ir iliustracijomis, kokius publikuodavo nacių leistas savaitraštis Der Stürmer. Žydų praeitis buvo sunaikinta, žydų ateičiai irgi grėsė visiška pražūtis. Septintame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje buvo belikę vos kiek daugiau nei dvidešimt tūkstančių žydų, kai prieškario metais jų būta 250 000. Be to, nuolat vis labiau kito žydų bendruomenės sudėtis, mat dėl daugybės persikėlėlių iš rytų vis daugiau jų kalbėjo rusų kalba. Jų dauguma, ko gero, nejautė jokių sentimentų tai šaliai, į kurią atsikraustė, neturėjo jokių prisiminimų apie prieškario Lietuvą. Tačiau nežiūrint visų sunkumų, Lietuva buvo vienintelė sovietinė respublika, kurioje buvo leista jos gyventojams žydams užsiimti mėgėjiška menine veikla: suburti teatrą ir muzikinius bei šokių ansamblius. (Stalino nurodymu 1934 metais Tolimuosiuose Rytuose įkurtai žydų autonominei sričiai Birobidžanui tokias privilegijas suteikė tik paskutinis sovietinis vadovas Michailas Gorbačiovas. Ten sovietizuota jidiš kalba buvo leidžiamas ir regioninis savaitraštis „Birobidžaner Štern“, o Maskvoje, irgi jidiš kalba, – literatūros žurnalas „Sowjetisch Heimland“,tačiau juose būdavo išcenzūruojami visi hebraizmai.) Lietuvoje buvo leidžiami nedaugelio išlikusių žydų grožiniai kūriniai arba atsiminimai, tokių kaip Grigorijus Kanovičius, Icchokas Meras ir Marija Rolnikaitė (abu pastarieji išgyveno Lietuvoje holokaustą), leido atjausti holokausto aukas. Vis dėlto to nepakako, kad būtų įmanoma giliai suvokti tai, kas įvyko, mat švietimo įstaigos neparėmė literatūrinių arba dokumentinių šios srities publikacijų. Archyvinius dokumentus ir istorinius faktus valdantieji naudojo selektyviai, istorinius duomenis pakreipdami taip, kad jie pasitarnautų komunistinei politikai ir ideologijai[4].

Taigi kelios priežastys lėmė, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva nebuvo pasirengusi spręsti esminių problemų, kurias suponavo totalitarinė praeitis ir žydų istorija. Kaip jau minėta, viena iš priežasčių, kodėl XX amžiaus pabaigoje lietuvių ir žydų santykiuose susitvenkė daugybė skaudulių, buvo ta, kad dialogas tarp žydų ir lietuvių nevyko nei prieškario, nei juo labiau pokario metais[5]. Tai pakenkė ir Lietuvos tarptautiniam statusui. Pareiškimus apie atgailą ir netgi jaučiamą gėdą Lietuvos valdžios atstovai vėliau pavertė tam tikra vis atkartojama tradicija, kai kalbėdavo apie vietinių gyventojų dalyvavimą Lietuvos žydų žudynėse. (Reikšmingiausias iš tokių pasisakymų buvo Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko kalba Izraelio knesete praėjusio amžiaus pabaigoje, kuriam Izraelio parlamentarai plojo atsistoję. Deja, tėvynėje ponas Brazauskas sulaukė priešiškų žiniasklaidos reakcijų.)

Pertvarkos metais mudu su broliu Emanueliu, Vilniaus universiteto doktorantu, surengėme Kaune, Čiurlionio muziejuje, Lietuvos žydų dailininkų darbų parodą. Valstybinė televizija transliavo apie šią parodą išsamų reportažą, kai ją aplankė keli Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto vadovai. Jie vaikščiojo po muziejaus sales, sustodavo prie paveikslų ir užduodavo įvairiausių klausimų apie pačius paveikslus, apie artefaktus ir asmenybes. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio paroda visoje Sovietų Sąjungoje nuo pat XX amžiaus trečiojo dešimtmečio ir pirmoji Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Lankytojai surašė padėkas įvairiausiomis kalbomis į dvi svečių knygas. Gandas apie tai pasiekė Vidurinę Aziją. Pamatyti šios parodos kelios šeimos atvyko net iš Tadžikistano. Tai buvo tipiška Michailo Gorbačiovo „glasnost“, nors vyrukai iš liūdnai pagarsėjusio KGB mus vis dar persekiodavo ir filmuodavo iš juodų volgų. Vis tik mūsų tikslas buvo pasiektas: plačioji Lietuvos visuomenė išgirdo ir, svarbiausia, pamatė, kad esama pakankamai rimtos medžiagos atkurti Vilniuje žydų muziejų. Maždaug tuo pat metu Vilniuje susirinkę bene du šimtai žydų humanitarų ir kultūros aktyvistų paskelbė apie žydų bendruomenės atkūrimą jos dabartine forma ir pateikė vyriausybei prašymą vėl įsteigti Lietuvos valstybinį žydų muziejų.

1989 metais muziejus atvėrė duris ir netrukus Lietuvos žydų bendruomenė prisikėlė naujam gyvenimui.

Gorbačiovo „glasnost“ ir pertvarkos laikais ne viskas švietė rausvomis spalvomis. Visuotinis skepticizmas žydų kultūros atžvilgiu vis dar buvo įleidęs šaknis aukščiausiuose sovietinės nomenklatūros sluoksniuose. 1990-ųjų vasarą, kai dar gyvavo Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministerija, ji neišdavė vizų beveik dviem šimtams tarptautinio masto mokslininkams iš JAV, Izraelio ir kitų šalių, kurie ketino atvykti į konferenciją „Vilne – Lietuvos Jeruzalė kaip istorinis žydų kultūros centras“. Konferencija buvo perkelta į Niujorką.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip dabar pateikiama informacija apie žydų istoriją: svarbiausi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus skyriai yra Holokausto ekspozicija ir Tolerancijos centras, kuris įkurtas buvusiame profesionaliame Žydų teatre. Muziejaus ekspozicijos supažindina lankytojus su žydų kultūros istorija, kartu eksponuojama techniškai inovatyvi paroda apie vaikus, nužudytus per Holokaustą Lietuvoje. Pateikdami apie žydų praeitį tokias temas ir faktus, apie kuriuos dabartinė karta beveik nieko nėra girdėjusi, stengiamės žydų istorijos pavyzdžiu sukurti modelį, kaip kalbėti apie toleranciją ir tautinių mažumų teises apskritai. Pavyzdžiui, ten pat eksponavome Darfūro vaikų piešinius, liudijančius genocidą Pietų Sudane. Į šią parodą pakviečiau lietuvių nacionalistus, kurie žygiavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną kartu su skinais ir neonaciais, nufilmavau jų apsilankymą ir mūsų pokalbius. (Tikiuosi, kad šį trumpametražinį filmą galėsime panaudoti mūsų seminaruose apie toleranciją.)

Prisiminimai apie nacių ir sovietų valdymo laikotarpius neišvengiamai persipina su Lietuvos istorijos chronologija, todėl 2012 metais buvo iškilmingai atidengta atminimo lenta netoli kalėjimo, kuriame kadaise buvo įkalintas ir Menachemas Beginas, vėliau tapęs Izraelio ministru pirmininku ir Nobelio taikos premijos laureatu. Joje informuojama apie tai, kad Vilniuje jis buvo kalinamas pirmosios sovietinės okupacijos metais. Šio projekto partneriai buvo ministro pirmininko administracija, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ir Menachemo Begino fondas Izraelyje.

Garsiausio Lietuvos žydų pramonininko Chaimo Frenkelio viloje šiauriniame Lietuvos mieste Šiauliuose jau trylika metų vasarą organizuojami kasmetiniai vasaros muzikos festivaliai. Frenkelio vila priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui, kurio fonduose saugomas didžiulis nuotraukų apie žydų gyvenimą Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą rinkinys.

Galėčiau vardinti dar daugybę renginių ir minėjimų, kurie tarsi rekonstruoja žydiškąją Lietuvos istorijos dalį. Žydų jaunimo muzikos ir šokių ansamblis „Feierlach“koncertuoja ne vien bendruomeniniuose renginiuose, bet ir miesto festivaliuose ir tarptautiniuose renginiuose, profesionalus Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ atlieka ir dainas jidiš kalba, jų repertuare yra ir daina „Vilne, Vilne unser Heimstot“, o kasmet rengiamas „Poezijos pavasaris“ 2013 metų gegužės mėnesį primąsyk įtraukė į programą poezijos jidiš kalba, visų pirma, Avromo Suckeverio, skaitymus – juos originalo kalba skaitė lietuvių poetai nedidelėje aikštėje tarp senovinių ir sovietinės eros namų, kur dabar stovi akmeninis Vilniaus Gaono biustas. Vilniaus miesto savivaldybėje šiuo metu rengiamas projektas pažymėti vietai, kur stovėjo Vilniaus Didžioji sinagoga. Vilniaus universiteto jidiš kalbos seminaras kiekvieną vasarą pritraukia jidiš kalbos studentų iš viso pasaulio. Galima būtų paminėti dar daugybę nepaprastai reikšmingų renginių, tačiau niekas, regis, nebepuoselėja iliuzijų, kad Vilniaus gatvėse kada nors ir vėl bus šnekučiuojamasi jidiš kalba.

„Vilne“ nebeliko. Ko gero, įspūdingiausias meilės prisipažinimas dingusiam miestui yra Niujorke, ant jidiš kalba rašiusio rašytojo iš Vilniaus Chaimo Grade’s antkapio.

Mūsų jidiš kalba – poezijos ir žuvų turgaus, filosofijos ir dienraščių kalba – buvo palaidota Lietuvos ir Lenkijos pamiškėse ir mirties stovyklose.

Tik trumpai paminėsiu, kad Lietuvos kalendoriuje yra trys atmintinos holokausto dienos: Vilniaus geto sunaikinimo diena, Jungtinių Tautų paskelbta Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena ir Izraelio Holokausto atminimo diena Jom Ha-Šoa (Yom Ha-Shoa) – Varšuvos geto sukilimo diena. Kiekvieną rudenį Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus pateikia Lietuvos prezidentui atnaujintą Pasaulio tautų teisuolių sąrašą, ir iškilmingos ceremonijos prezidentūroje metu prezidentas įteikia apdovanojimus išgelbėjusiems žmonių gyvybes. Visa tai aš, žinoma, su mielu noru tuojau pat iškeisčiau į tikrą žydų žuvų turgų Neries pakrantėje su visa jo gyvenimo išmintimi, turgaus prekeivių šūkavimais ir pašmaikštavimais, bet tai taip ir lieka tik rašytojo vizija!

Šioje vietoje turėčiau baigti, nes bijau, kad pradedu kalbėti lyg iš reklaminio leidinio „Vilnius in Your Pocket“, dar neseniai dalinto keleiviams „Air Lithuania“skrydžių metu.

 

Pabaigai pasakysiu dar keletą žodžių apie mūsų naujus projektus: daugybė laiškų, paklausimų, meno kūrinių, kurie pasiekia mus iš JAV ir Europos, leidžia suprasti, kad pribrendo laikas įkurti Vilniuje profesionalų Lietuvos žydų, litvakų, dailės ir kultūros muziejų. Ilgalaikis tokio centro finansavimas jau pateiktas svarstyti Lietuvos vyriausybei.

Perfrazuodamas žinomą Talmudo posakį „jeigu ne dabar – tai kada, jeigu ne mes – tada kas?“ pridurčiau „jeigu ne čia – tai kur daugiau?“. Šiam tikslui numatytas vienas iš Žydų muziejaus Vilniuje skyrių, buvusi žydų gimnazija, milžiniškas caro laikų pastatas. Ten pakankamai daug erdvės garsių Lietuvos žydų menininkų menui ir atminimui, daug patalpų, pavadintų viešojo gyvenimo asmenybių ir mūsų rėmėjų vardais. Pastatas – kaip ir įvadas į Lietuvos žydų kultūros istoriją, nes tai buvusi švietimo tinkle hebrajų kalba Tarbut gimnazija

Nuo savęs dar norėčiau pridurti, kad sykiu su visais rūpesčiais, pastangomis, nesusipratimais ir sumaištimi kažkaip įstengiau parašyti ir išleisti aštuonias knygas, iš kurių trys yra poezijos knygos, viena – trumpų istorijų rinktinė ir keturi romanai, be to, parašiau vieną teatro pjesę, kurią pastatė Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Visi mano parašyti kūriniai vienaip ar kitaip susiję su mano kultūrine aplinka, kuri, kaip jau minėjau, yra ir žydiška, ir lietuviška. Rašymas man niekada nebuvo vien pomėgis – tai vienintelis tikras mano pašaukimas. Tačiau Lietuvoje, pokyčius išgyvenančioje valstybėje, negalėjau neskirti daugybės jėgų jau minėtoms praktinėms iniciatyvoms. Kadaise mano senelė man pasakojo, kad jos senelis, o mano protėvis Abrahamas Chaimas Zingeris iš Rytų Lietuvos, rabinas ir Halachos įstatymų mokytojas, rytais visuomet sakydavo: „Diena trumpa, o darbo per akis!“

Savo pasisakymą norėčiau užbaigti trumpu eilėraščiu, kurį sukūriau prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai mūsų akys pradėjo atsimerkti ir išvydo ne vien praeities baisumus, bet ir didingus, gražius dalykus, laukiančius mūsų ateityje.

Ką galėčiau pasakyti pabaigai? Turint omenyje tai, ką likimas skyrė mūsų tėvams ir protėviams, galime būti jam tik dėkingi, kad išlikome nepaisant visų negandų. “Mir seinen do“, kaip sakoma jidiš kalba – „mes čia esame“ ir dirbame ateičiai. Vaizdingai kalbant, istorija stumia mus iš nugaros, o ateitis remiasi į krūtinę. Galėtume pranykti istorijos pakelėse. Tačiau darbuojamės tam, kad įveiktume sunkumus ir prikeltume griuvėsius dabarčiai ir ateičiai.

Pastabos



[1] Šis aktualizuotas pranešimas skaitytas anglų kalba 2013 metais  Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje.



[1]           Įstatymą dėl kompensacijos, žinomą kaip Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių ir nekilnojamąjį turtą įstatymas, 2011 metais priėmė Lietuvos Seimas. Jis sudaro sąlygas žydų kultūros išsaugojimui ir jos tęstinumui Lietuvoje.

[2]           Žr. Lietuvos žydų gyvenami miestai ir miesteliai XIX a. pabaigoje (žemėlapis ir statistikos lentelė), kurį Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centras parengė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti užsakymu 2003 metais, išleistas spausdintas 2005, 2013 ir 2015 metais.

[3]           Toks likimas ištiko Lietuvos žydų kultūrinį paveldą, kurį sukaupė ir paliko Yung Vilne judėjimui priklausę menininkai ir rašytojai Avromas Suckeveris (Izraelis) ir Leizeris Ranas (JAV). Be to, Pasaulinės amatų ir žemdirbystės darbo draugijos (World ORT) vadovai Londone man pasakojo, kad XX amžiaus pabaigoje viename rūsyje Paryžiuje prancūzų istorikas Serge’as Klarsfeldas atsitiktinai aptiko šūsnį nuotraukų apie ORT veiklą Lietuvoje prieškario metais.

[4]           Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro archyve saugomas Lietuvos TSR saugumo (KGB) pirmininko generolo Juozo Petkevičiaus ataskaita. Šiame 1978-ųjų metų gruodžio mėnesį rašytame dokumente generolas dėsto Centro Komiteto pirmajam sekretoriui, kaip jo institucijai pavyko sukiršinti „sionistinius sluoksnius su JAV lietuvių nacionalistais“, kai jo darbuotojai paskleidė keliems istorikams ir JAV žurnalistams dokumentus apie holokaustą iš Lietuvos archyvų, kuriais naudotis KGB turėjo išimtinę teisę.

[5]           Panašias įžvalgas apie tai, kaip komunistinis totalitarizmas po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje apsunkino lenkų ir žydų santykius dėl to, kad beveik penkiasdešimt metų iki pat XX amžiaus pabaigos šia tema nebuvo įmanomas laisvas diskursas, išsakė lenkų kino prodiuseris Dariuszas Jablonskis interviu žurnalui Tablet Magazin, prieš jo filmo „Poklosie” („Po pjūties”, Režisierius Władysławas Pasikowskis) Jungtinėse Amerikos Valstijose premjerą. [Žr: Tablet, 2013.10.28.].

Informacija atnaujinta: 4/14/2017
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.